Į šią stovyklą susirinko per 60 jaunuolių ir merginų nuo 14 metų iš Šiaulių, Kuršėnų, Radviliškio, Akmenės, Tauragės, Jurbarko, Šeduvos, Ignalinos, Vilniaus, Kauno, Elektrėnų, Alytaus bei Klaipėdos.
Stovyklos metu nuobodžiauti tikrai neteko, nes dienotvarkė buvo pilna įvairiausių užsiėmimų. Stovyklautojai susirinko penktadienio vakare ir po registracijos, alkį numalšinę ką tik iškeptais naminiais beliašais, sugūžėjo į lauką, kur pirmąkart čia dalyvaujančiųjų laukė „krikštynos" - visi labai linksmai bei žaismingai susipažino su stovyklos naujokais. Penktadienio programa baigėsi šlovinimo vakaru, kurį vedė Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodis" šlovintojai.
Šeštadienis buvo labai intensyvi diena. Stovykloje svečiavosi Lietuvos krikščionių studentų bendrijos (LKSB) atstovai Jurgita Beniušytė, Rita Latauskaitė bei Adamas Wilsonas, kurie vedė mokymus „Užkrečianti krikščionybė". Per pirmą mokymų dalį Jurgita kalbėjo apie tai, ką reiškia būti „užkrečiančiu krikščionimi", pabrėždama, jog efektyviai skelbti Evangeliją žūstančioms sieloms galima tik tuomet, kai pats esi išgyvenęs gelbstinčią Kristaus meilę. Seminaro dalyviams buvo liepta išvardinti keletą gerai žinomų profesijų bei nusakyti šioms profesijoms klijuojamas „etiketes", t.y. visuomenėje vyraujančius mitus apie šių profesijų atstovus. Po to teko apibūdinti, koks yra mūsų visuomenės požiūris į evangelisto profesiją. Pastebėjome, jog žmonės dažnai akcentuoja arba pozityvius, arba negatyvius profesijų ar jų atstovų bruožus, tačiau mums, kad būtume evangelistais, visai nereikia būti tik „pozityviais" arba tik „negatyviais". Liudydami Kristų, mes galime būti tokiais, kokie esame.
Taip pat kalbėjome apie „draugystės evangelizmą". Draugystės evangelizmas turi būti autentiškas, natūralus, asmeniškas, žodinis bei ilgai trunkantis procesas. Buvo akcentuojama, jog tai yra komandinis darbas ir kad jame turi vyrauti nuostata, leidžianti kitiems būti pirmoje vietoje.
Vėliau stovyklautojai grupelėse turėjo nagrinėti tris Biblijos istorijas: apie paklydusią avelę, pamestą drachmą ir apie sūnų palaidūną. Pasirodo, šias tris istorijas vienija didelio džiaugsmo motyvas. Taip ir danguje kyla didelis džiaugsmas dėl kiekvieno žmogaus, kuris sutinka Viešpatį, kaip savo Gelbėtoją.
Galiausiai jaunuoliai turėjo pasidaryti „veikimo sąrašą", t.y. maldoje pamąstyti apie keletą žmonių, kuriems jie norėtų paskelbti Gerąją naujieną. Seminaras baigėsi bendra malda.
Per kitus mokymų užsiėmimus stovyklautojai atliko evangelizavimo tipą nustatantį testą bei išskyrė savojo tipo teigiamas bei neigiamas savybes. Adamas pamokė, kaip per tris minutes galima papasakoti istoriją iš Biblijos. Rita pristatė „tilto" iliustraciją, kuri padeda labai greitai ir aiškiai papasakoti, kokia yra pati Evangelijos esmė. Jurgita taip pat davė praktiškų patarimų, kaip galima padėti savo draugams padaryti lemiamą sprendimą atiduoti širdis Kristui.
Šeštadienį jaunimas dar klausėsi Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodis" pastoriaus Romo Tuominio pamokslo, kuriame jis liudijo apie Evangelijos jėgą savo ir aplinkinių gyvenime. Pastorius pasakojo, kaip Viešpats jį išgydė nuo labai sunkios ligos jaunystėje ir kaip patirtas Dievo artumas pakeičia žmonių gyvenimus.
Vakare visiems bendrai buvo skirtas „susimąstymo" laikas, kuomet Kristina Žičkienė pasidalino mintimis apie tai, kaip jauni žmonės dažnai savo elgesiu nebegerbia Dievo bei nebrangina laiko su Juo. Po to per rankas keliavo žaislinis asiliukas ir kiekvienas išsakė tai, kokio vieno dalyko jie labiausiai norėtų paprašyti Dievo.
Šeštadienio vakarą dar žiūrėjome filmą „I Walk to Remember", pasakojantį apie krikščionės merginos ir netikinčio vaikino meilę ir, kaip vėliau jis sužinojo, jog ji serga leukemija ir greit mirs. Šį filmą aptarėme diskutuodami apie tai, kokį tvirtą tikėjimą Dievu turėjo ši mergina ir kaip paprastai ji pradėjo liudyti savo draugui apie Dievą.
Sekmadienio rytą, po pusryčių, visi stovyklautojai išsiruošė į Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis" tarnavimą, kuriame pastorė Andželika Krikštaponienė pamokslavo apie vieną iš dešimties Dievo įsakymų - neminėti Viešpaties vardo be reikalo. Grįžę iš susirinkimo bei papietavę, dar peržiūrėjome stovyklos nuotraukas, o prieš išsivažinėdami namo, pasiskirstę po du pasimeldėme vienas už kitą.
Keli stovyklautojų įspūdžiai:
- Man labai patiko ši stovykla, nes joje susitikau su krikščionišku jaunimu. Susiradau naujų, Dievą mylinčių draugų. Išgirdau labai naudingos informacijos, kaip skelbti Evangeliją kitiems, sužinojau savo, kaip evangelisto, „tipą". Išklausiau seminarą „Užkrečiantis krikščionis" bei pamačiau labai gražų filmą. Be to, įsiminė šeštadienio vakaras, kai visi susimąstėme apie tai, kas mūsų gyvenime yra svarbiausia ir ko tikėdamiesi čia atvažiavome.
- Buvo labai linksma ir šaunu. Gavau naudingos informacijos ir pylos. Be to, filmas privertė susimąstyti...
- Ši stovykla suteikė naujų jėgų, įkvėpimo tikėjimo kelyje, pripildė širdį meile ir šiluma. Labai įspūdingas buvo filmas. Meilė juk tokia nuostabi!
