Ekumeninės pamaldos Vilniuje: bažnyčioje Tikėjimo žodis ir šv. Jonų bažnyčioje
Kaip ir kasmet, nuo sausio 18-osios iki 25-osios, visame pasaulyje skirtingų konfesijų krikščionys meldėsi už vienybę. Šiais metais maldų už krikščionių vienybę savaitė buvo ypatinga ir tuo, kad taip pat buvo minimos šios kasmetinės iniciatyvos 100-osios metinės. Pirmąją maldos už krikščionių vienybę savaitę 1908 metų sausio 18 - 25 d. Niujorke surengė amerikiečių episkopalų kunigas Paulas Wattsonas. Nuo 1968 m. tokios maldos savaitės turi bendrą temą, kurią kartu suderina Rytų Bažnyčias ir protestantiškas bendruomenes vienijanti Ekumeninė Bažnyčių Taryba ir Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Šiemetinės maldų savaitės už krikščionių vienybės tema buvo pasirinkta pagal apaštalo Pauliaus paraginimą Pirmajame laiške tesalonikiečiams: „Be paliovos melskitės" (1Tes 5,17).
Šiemet Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" ekumeninių pamaldų vakaras vyko sausio 24 d. Tai buvo bene didžiausias krikščionių vienybės savaitės renginys sostinėje (pirmos ekumeninės pamaldos buvo surengtos sausio 23 d. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje), į kurį susirinko tikintieji iš skirtingų bendruomenių ir jų dvasininkai: kunigas Bernardas Augaitis (Romos katalikų bažnyčia, Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija), vyresnysis pastorius Anatolijus Dmitrukas (Vilniaus Krikščionių bendruomenė Biblijos kelias), pastorius Juras Grincevičius (Vilniaus Krikščionių bažnyčia Vynuogynas), monsinjoras Gintaras Grušas (Romos katalikų bažnyčia), vyskupas Rimantas Kupstys (Lietuvos Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga), kunigas Arūnas Peškaitis (Romos katalikų bažnyčia, Bernardinų parapija), pastorius Artūras Rulinskas (Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčia), vyskupas Mindaugas Sabutis (Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia), djakonas Raimondas Stankevičius (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, Unitas Lithuaniae Sinodas).
Pasveikinimo žodžiu pamaldas pradėjo Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" vyresnysis pastorius Giedrius Saulytis, džiaugdamasis svečiais iš kitų bažnyčių ir vildamasis, kad Dievas savo Dvasia liudys vienybę dėl kurios visi čia susirinko.
Po pasveikinimo žodžio pastoriai Darius Širvys ir Andrius Bernotas skaitė keturis Šventojo Rašto skaitinius, po kiekvieno iš jų Vilniaus bažnyčios choras sugiedodavo giesmę. Skaitiniams buvo parinktos Rašto ištraukos, kurios pabrėžia tikinčiųjų tarpusavio meilės, nuolankumo, pakantumo vieni kitiems svarbą, skatina siekti išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais.
Apibendrindamas Rašto skaitinius pastorius Giedrius Saulytis pasakė homiliją „Vienybės link".
Tuomet kitų bažnyčių dvasininkai vienas po kito pasidalino savo žodžiu ir maldos intencijomis. Štai keletas minčių iš tą vakarą skambėjusių pasisakymų ir maldų:
Viešpatie, norime būti atviri Tavo Šventajai Dvasiai... Kokios nuostabios Tavo dovanos. Siųsk mums, čia susirinkusiems, savo dovanas, ypač supratimą, pažinimą, tvirtumą, Dievo baimę, maldingumą.
(Kunigas Bernardas Augaitis)
Brolių vienybė - bažnyčių puošmena. Tegul Dievas suteikia mums šį didį ir gražų vienybės tikslą.
(Pastorius Anatolijus Dmitrukas)
Krikščionių vienybė - labai brangi, jos mums reikia, tačiau ji kainuoja kur kas brangiau, nei mums atrodo... Aš sielvartauju matydamas susiskaldžiusį Kristaus kūną, tačiau Dievas duoda man pažvelgti į jį Jo karalystės akimis ir aš matau Jo karalystės pasireiškimą kiekvienoje denominacijoje.
(Pastorius Juras Grincevičius)
Mums nereikia stengtis artėti vieniems prie kitų, nes nuklysim. Vienintelis vienybės tikslas ir kelias - Jėzus Kristus. Jis - vienintelis, kuris gali būti mūsų vienybė. Melskimės Jame, per Jį ir Jam... Meskimės, kaip Jis mus išmokė, malda Tėve mūsų, nes tai vienybės malda.
(Monsinjoras Gintaras Grušas)
Pirmiausia sveikinu Tikėjimo žodžio bažnyčią su artėjančiu 20 metų jubiliejumi! Džiugu, kad mes nebijom susitikti, vis dažniau ateinam vieni pas kitus, ir tai jau dabar pasauliui yra mūsų vienybės ženklas... Šventoji Dvasia mus veda į vienybę... o kas laukia dvasinių piligrimų po 20 metų? Aš nežinau... gal mus persekios, galbūt mes būsime kartu ir nesiskirsime, galbūt užteks, kaip ankstyvosios bažnyčios krikščionims, tik nupiešti ant smėlio žuvies ženklą - ICHTUS - ir mes pažinsime vienas kitą...
(Kunigas Arūnas Peškaitis)
Kristus savo mokiniams sakė, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę vieniems už kitus atiduoti. Ir gyvenimas mus moko mylėti vieni kitus, aukotis dėl kitų, tad nesibodėkime savo kryžiaus, priimkime vieni kitus tokius, kokie esame, nebijokime būti maži ir mokykimės iš Kristaus to paties didžiausio žygdarbio - pasiaukojimo, prisimindami jo auką.
(Vyskupas Mindaugas Sabutis)
Ekumeninio vakaro metu skambėjo ne tik mūsų bažnyčios choro giedamos giesmės. Po du muzikinius kūrinius atliko „Vynuogyno" bažnyčios pastorius Juras Grincevičius su dukra Rūta ir katalikų pranciškoniškojo jaunimo grupė „Ichtus".
Pamaldų pabaigoje ant pakylos dvasininkai ir visi broliai bei sesės salėje meldėsi susikibę už rankų ir, palinkėję vieni kitiems ramybės, choro vedami sugiedojo paskutinę giesmę - Tėve mūsų.
Po pamaldų vakaro dalyviai dar buvo pakviesti į agapę - pasivaišinti bažnyčios kavinėje, artimiau susipažinti ir pabendrauti.
Ekumeninės pamaldos šv. Jonų bažnyčioje
„Be paliovos melskitės" (1Tes 5, 17) - šiuo apaštalo Pauliaus raginimu sausio 25 d. buvo pasveikinti į ekumenines pamaldas susirinkę tikintieji iš įvairių bendruomenių šv.Jonų bažnyčioje. Mat būtent šis apaštalo raginimas pabrėžia esminę krikščionių misiją pasaulyje - maldą, kuri išreiškia mūsų vienybę su Viešpačiu ir vienų su kitais, savo broliais ir sesėmis Kristuje. Melsdamiesi sudarome prielaidas abipusei meilei, taikai, vidinei ramybei bei vilčiai, kad Viešpaties valia išsipildys pasaulyje ir tikinčiųjų bendruomenėse.
Pamaldose tikintiesiems tarnavo Romos katalikų vyskupas Juozas Tunaitis, evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" vyresnysis pastorius Giedrius Saulytis, Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius Artūras Rulinskas, evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas, metodistų kunigas Herbertas Lange, Romos katalikų kunigas mons. Gintaras Grušas, Romos katalikų kunigas Stasys Kazėnas SJ ir kiti dvasininkai. Įstabu, jog kiekvieno Viešpaties tarno lūpomis skambėjusi žinia kreipė krikščionių širdis nuolankumo, susitaikymo bei vienybės link - vienybės, kuri neateina vien žmogiškomis pastangomis, bet per Šventąją Dvasią (M. Sabutis, A. Rulinskas, ), vienybės, kuri pasiekiama per tikinčių maldas, jų dėkingumą (kun. J. Tunaitis, T. Šernas). Vienybės, kurią, kaip teigė pastorius G. Saulytis, sunku pasiekti be susitaikymo ir nuolankumo.
Homiliją sakęs monsinjoras G. Grušas pabrėžė, jog neturėtume galvoti, kad maldos už vienybę - tai mūsų nuopelnas. Anot monsinjoro, ne mūsų malda bus paveiki, bet Kristaus maldos už vienybę įsikūnijimas mumyse (žr. Jn 17 sk.). Taigi pasitikėti turime ne savimi, o Kristumi, ir tuo pačiu melstis karštai ir ištvermingai - taip, kaip meldėsi apaštalai prieš Sekminių dieną. Tuomet, nužengus Šventajai Dvasiai, žmonės suprato vieni kitus, nes Dvasia jiems suteikė tą supratimą. Bet jei mūsų dėmesys sutelktas į mus, o ne į Kristų, mes galime atsidurti toje pačioje padėtyje kaip statantys Babelę - jie troško parodyti Dievui ir žmonėms, ką gali, kol galiausiai nebesuprato vienas kito. Taigi, kaip teigė mons. G. Grušas, melsdamiesi už vienybę iš tiesų ne už save meldžiamės, bet už tai, kad mūsų gyvenimo centras bei ašis būtų Kristus, kad Jį kaip visą ko centrą grąžintume ir į pasaulį, ne tik Bažnyčią. Monsinjoras pabrėžė, jog turime skelbti Evangeliją gyvenimais - tai reiškia ir pakelti balsą, kai visuomenė nenori ginti negimusio žmogaus gyvybės, namų bažnyčios (šeimos), vaikų - nuo žalingos informacijos ir t.t. „Tik dirbdami kartu petys petin, su meile artimui įkūnysime Viešpaties maldą. Tada pasaulis pažins, kad esame Jo mokiniai, o Kristus yra Viešpats", - kalbėjo mons. G. Grušas.
Pamaldų metu skambėjo Gospel choro atliekamos šlovinimo giesmės, buvo skaitomos Šventojo Rašto ištraukos. Visi susirinkusieji kartojo Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimą, visuotinę maldą.
Pabaigoje tikintieji, palinkėję ramybės vienas kitam bei paėmę degančias žvakutes, sugiedojo maldą Tėve mūsų. Po to visi buvo pakviesti į agapę - vaišintis itin skania duona, arbata, kitomis vaišėmis. Buvo malonu matyti prie stalų patarnaujančius jaunus žmones bei besišnekučiuojančius skirtingų bendruomenių krikščionis.
Išties, kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena (Ps 133, 1). Juolab, tai sudaro didesnes galimybes darbuotis dėl Dievo Karalystės įsitvirtinimo bei plitimo mūsų tautoje.
Padėk mums, Viešpatie, be paliovos melstis. Padėk vienas kitą laikyti aukštesniu už save. Padėk mums įkūnyti Tavąją maldą...
