Konferencijos pradžioje dalyviai išvydo palyginimo apie 10 mergaičių inscenizaciją, gyvai priminusią apie kiekvieno tikinčiojo atsakomybę budėti ir būti pasiruošusiam susitikti su Kristumi amžinybės puotoje. Palyginimo mintį užtvirtino ne tik po to nuskambėjusios giesmės žodžiai „Žmonės budėkit, Jėzus jau grįžta!", bet ir visi pamokslai.
„Dirbkite! Aš esu su jumis"
Tramplynu į konferencijos temą buvo Agėjo pranašystės eilutės: ‘Kas iš jūsų matė šiuos namus pirmykštėje šlovėje? Kaip jie jums dabar atrodo? Ar jie neatrodo jums mažos vertės? Bet būk drąsus, Zorobabeli, - sako Viešpats. - Būk drąsus, Jozue, Jehocadako sūnau, vyriausiasis kunige! Būkite drąsūs, visi krašto žmonės! Dirbkite! Aš esu su jumis, - sako kareivijų Viešpats. - Kaip jums pažadėjau išeinant iš Egipto, taip ir dabar mano dvasia yra tarp jūsų. Nebijokite!' Nes taip sako kareivijų Viešpats: ‘Netrukus Aš dar kartą sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą. Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis. Ir Aš pripildysiu šiuos namus šlove, - sako kareivijų Viešpats'. ‘Mano yra sidabras ir mano - auksas', - sako kareivijų Viešpats. ‘Šitų paskutinių namų šlovė bus didesnė už pirmųjų. Šioje vietoje Aš suteiksiu ramybę savo tautai', - sako kareivijų Viešpats (Ag 2, 2-9).
Kiekvienas konferencijos kalbėtojas savitai palietė šią pranašystę ir atskleidė šio laiko bažnyčios aktualijas.
Pastorius Gabrielius Lukošius atkreipė dėmesį, kad tuo metu, kai pranašavo Agėjas, izraelitai buvo grįžę iš tremties, jų buvo nedaug, jie atstatinėjo šventyklą, bet, lyginant su ankstesnės šventyklos šlove, tai atrodė menka. Tačiau tuomet jiems ir prabilo Dievas: Būkite drąsūs! Dirbkite! Pastarojo žodžio reikšmę mes, lietuviai, galime suprasti labai įprastai: kaip baudžiauninko darbą iki nukritimo. Tačiau taip mąstydami prasilenktume su tuo, ką Dievas nori čia pasakyti. Čia pavartotas tas pats hebrajiškas žodis, kaip ir Pradžios knygoje, reiškiantis „kūrimą", kai Dievas kūrė pasaulį, kalbantis ir apie vaisių nešimą. Tai įkvepia ir rodo, jog pats Dievas dalyvauja šiame procese. Padrąsinęs ir paraginęs dirbti, Viešpats užtikrina: „Aš esu su jumis".
Pastorius Gabrielius įžvelgė tris raginimo „Dirbkite! Aš esu su jumis" aspektus: 1) asmeninį, 2) bendruomeninį ir 3) bendrakrikščioniškąjį. Visų pirma, tai kalba apie asmeninį santykį, apie gyvenimo su Dievu atstatymą. Antra, svarbus ir santykis su kitais tikinčiaisiais. Krikščionys - tai sudužusios širdies žmonės, tikėjimo akimis matantys Dievą kitame. Trečia, Dievas ragina dalintis Evangelija su kitais. Jei mes nenorime pasakoti apie Dievą kitiems, kyla klausimas: ar mums patiems įdomu? Nes natūralu, jog tuo, kas mus išties domina, mes norime dalytis ir su kitais. Pamesti Evangelijos grožį - tas pats, kas pamiršti gimtąją kalbą.
Pastorius ragino įsiklausyti į Dievo žodžius, būti dėmesingiems. Tai stiprins bei maitins mus, ir paskutinių namų šlovė bus didesnė už pirmųjų (Ag 2, 9).
„Gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų"
Jonavos bažnyčios pastorius Mindaugas Sakalauskas pabrėžė Agėjo pranašystės eilutes, kalbančias apie šventyklą. Juk mes ir esame gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų (2 Kor 6, 16). Būtent šioje šventykloje, širdyje, atsiveria Jėzaus gyvybė, Dievo pilnatvė - šalom, nes Jis - ramybės kunigaikštis.
Pastoriaus Mindaugo lūpomis Dievas drąsino: „Nebijokite! Aš esu su jumis". Taip Dievas primena savo pažadą sugrįžti ir kartu perspėja budėti. Laukime Viešpaties ramybėje, bet atsakingai. Pastorius Mindaugas akcentavo buitinę santykio su Kristumi išraišką - santykius su kitais žmonėmis: kaip svarbu pamatyti artimą Jo akimis.
Kristaus triumfo eisenoje
Paraginimas nebijoti skambėjo ir Kėdainių bažnyčios pastoriaus Alvydo Stankevičiaus pamoksle. Jis kvietė nepamiršti, kad Dievas visada veda mus Kristaus triumfo eisenoje (2 Kor 2, 14). Kad ir kokios sunkios aplinkybės mus suptų, išgirskime Jo žodžius: Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 33). Apie triumfo eiseną rašė apaštalas Paulius, kuris Makedonijoje kartu su Silu buvo sumušti ir įmesti į kalėjimą (Apd 16, 23-40), buvo visokeriopai varginami ir bijojo (2 Kor 7, 5), tačiau nepametė tikėjimo: meldėsi ir giedojo Dievui. Jie tikėjo Tuo, kuris yra daugiau nei nugalėtojas (Rom 8, 37) ir matė Jo pergalės eiseną!
Tai ir yra tikroji pergalė - tikėkime Jo Sūnų (1 Jn 5, 5)!
Kristus mumyse - šlovės viltis!
Konferencija vyko krikščionių vienybės savaitės metu, tad šeštadienio popietę turėjome progą ta vienybe pasidžiaugti su broliais iš kitų krikščioniškų bendruomenių.
Įsiminė Kauno evangelikų baptistų bažnyčios pastoriaus Vladimiro Seredos žodžiai: Ne mes turime Tiesą, bet Jėzus yra Tiesa, kuri mus keičia ir jungia. Pats didžiausias stebuklas - kai keičiasi žmogaus širdis. Mes visi esame Jo stebuklai.
O Kauno Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius Eduardas Goss iškėlė paprastą klausimą: ar mes tikime, kad Jėzus gyvena mumyse? Jei Jėzus many, tai ar galiu sakyti: „Man sunku?" Teisinga būtų sakyti: „Mums (su Jėzumi) sunku". Bet ar Jam sunku? Pasilikime Jame ir kartu su Juo mes daug nuveiksime (Jn 15, 16)!
Apibendrindamas šį ekumeninį susirinkimą, pastorius Gabrielius Lukošius išsakė akivaizdžią, bet dažnai pamirštamą mintį: mes visi turime skirtingą patirtį ir esame vienas kitam reikalingi. Mokykimės kitose bendruomenėse ir vienas kitame matyti Dievą, laikyti kitus aukštesniais už save.
„Iš Jo, per Jį ir Jam" - jaunimo ausimis
Šeštadienį vyko ir tarnavimas jaunuoliams. Gvildenome mums visiems jautrią temą - kalbėjome apie kasdienę kovą su kūno darbais bei Dvasios vaisių augimą mūsų gyvenime (pagal Gal 5 sk.). Tiesa, šį kartą tai vyko kiek neįprastai - per istorijos prizmę. Pradžioje prisiminėme tuos Lietuvos istorijos etapus, kuriais didžiuojasi kiekvienas lietuvis (juk šiemet švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį!), bei kai kuriuos bažnyčios istorijos faktus. Visi drauge dalyvavome švietėjiškoje viktorinoje, kūrėme eiles, „gyvas skulptūras", bendravome...
Po visų linksmybių Kauno bažnyčios vyresnioji Diana Vaškelienė pasidalijo mintimis iš laiško Galatams: aiškinomės, kaip kovoti kasdienes kovas su pačiu savimi, kad subręstume tvirti asmenys, turintys gerą charakterį, ir kaip tikintieji, statantys namą ant uolos - Jėzaus Kristaus. Juk mes esame ta karta, nuo kurios priklausys tolesnė Lietuvos bei bažnyčios ateitis. Kalbėjome ir apie Dievo žodžio skleidimą, buvimą šviesa pasaulyje - savo bendraamžių rate, mokykloje, universitete ar darbe. Supratome, kad jeigu neprašysime Kristaus pagalbos ir neieškosime Jo valios, pralaimėsime net ir mažiausias kovas su pačiu savimi. Visi turėjome progą susimąstyti, ko norime: gyventi tuščią ir beprasmį ar Dievo akyse visavertį gyvenimą.
Branginkime laiką
Paskutiniąją konferencijos dieną tarnavęs pastorius Giedrius Saulytis kvietė mus peržiūrėti savo gyvenimo kokybę, pamąstyti, kaip mes laukiame Kristaus. Parodęs, kad graikų kalboje, kalbant apie laiką, vartojami du žodžiai (chronos ir kairos), pastorius ragino mokytis nešvaistyti laiko, bet išnaudoti jį prasmingai, kad mūsų chronos, laiko tėkmė, taptų kairos - ypatingu, kokybišku laiku, kad mes pažintume Kristų ir būtume gyvi dvasia, darytume darbus, kurie yra vertingi ir Dievo akyse. Pasitelkdamas pagalbon palyginimus iš evangelijos pagal Matą 25 skyriaus, pastorius atskleidė, kaip svarbu „išpirkti laiką", mokant kainą, rūpestingai gyvenant ir naudojant kiekvienam Dievo duotas dovanas. „Viskas, kas daroma iš dėkingumo Viešpačiui, tarnauja ir neša šlovę Jam", - sakė pastorius ir atkreipė visų dėmesį į tai, kad egzistuoja žymiai daugiau nei 9 Dvasios dovanos (minimos 1 Kor 12), ir mes visi esame apdovanoti bei galime tarnauti Viešpačiui bei žmonėms.
Apibendrindamas konferenciją Kauno krašto pastorius Gabrielius Lukošius džiaugėsi Dievo ištikimybe, Jo brėžiamomis kryptimis: „Paraginimas „Dirbkite!" labai susišaukia ir su raginimu išperkant laiką, dėkojant Kristui laukti Viešpaties grįžtant", - sakė jis.
Dievo žodis, skambėjęs per pranašą Agėją, stiprino, drąsino ir guodė kiekvieną. Visi drauge dėkojome Dievui už malonę ir Jo vedimą, meldėme, kad vis aiškiau matytume savo pašaukimą tiek kiekvienas asmeniškai, tiek kaip bažnyčia konkrečiame mieste, tiek kaip bendrija, ir nepamirštume, jog viskas yra iš Jo, per Jį ir Jam.
