Rugpjūčio 26 d. Vilniuje, Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje buvo palaidotas Gintautas Abarius. Atsisveikinimas su šiuo didžiu kompozitoriumi, pianistu, džiazo atlikėju, dainų bei krikščioniškų giesmių autoriumi vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje.Gintauto žmonos Violetos Abarienės pageidavimu šioms palydoms susijungė protestantiškos bendruomenės, tad ir atsisveikinimo liturgija buvo būdinga evangeliškoms bažnyčioms.
Per atsisveikinimo ceremoniją muzikavo Gintauto Abariaus džiazinės kūrybos draugai Aleksandras Fedotovas, Arvydas Jofė, Egidijus Buožis ir Artūras Chalikovas. Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" choras „Maranata" giedojo Gintauto sukurtas giesmes: „Lenkiamės prieš Tave", „Jėzau, tu - mūsų giesmė", „Jėzau, sukurk manyje", „Jėzau, aš lenkiuosi prieš Tave", „Aš sugrįžtu", „Pamilau Tave" bei kartu su solistais Judita Leitaite ir Vaidu Vyšniausku - „Aleliuja" ir „Dieve, laimink Lietuvą".
Gintauto Abariaus atminimui Virginijos Dičiūtės sukurtą eilėraštį bei du savo eilėraščius skaitė Elena Kaminskienė, šiltais prisiminimais apie Gintautą dalijosi kai kurie jo klasės draugai, auklėtoja, evangelinių bažnyčių pastoriai.
Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" vyresnysis pastorius Giedrius Saulytis Gintauto Abariaus atminimui skaitė homiliją „Džiaugsmo gėlė Dievo Avinėliui", kurioje aptarė vieną gausios Gintauto kūrybos aspektą - bažnytines giesmes - įvardydamas jį kaip vieną ryškiausių lietuviškos sakralinės šlovinimo muzikos autorių.
Atsisveikinimo ceremonijos Šv. Kotrynos bažnyčioje pabaigoje aktorė Eglė Tulevičiūtė perskaitė Gintauto tėvo Liongino Abariaus laišką, skirtą amžinybėn išėjusiam sūnui.
Paskutinėmis atsisveikinimo akimirkomis su velioniu Antakalnio kapinėse skambėjo saksofonininko Aleksandro Fedotovo atliekamos improvizacijos, choro „Maranata" giesmės ir pastoriaus Giedriaus Saulyčio skaitomi Šventojo Rašto žodžiai.
Gintauto Abariaus žmona Violeta, dukra Silvija, sūnus Dovydas, tėvas Lionginas ir kiti artimieji liko kupini dėkingumo pastoriui Giedriui Saulyčiui ir chorui „Maranata", didžiąja dalimi prisidėjusiems prie mūsuose dar neįprastų, bet, anot jų, „labai šiltų ir šviesių laidotuvių" liturgijos.
Gintauto Abariaus palaikai buvo kremuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jis su šeima gyveno pastaruosius dešimt metų, ir rugpjūčio 19 dieną atgabenti į Lietuvą. 51 metų kompozitoriaus ir pianisto gyvybė užgeso ligoninėje, rugpjūčio 12 dienos paryčiais Lietuvos laiku. Gintautas Abarius pasaulį paliko po penkerius metus trukusios kovos su gerklės vėžiu.
Eilės, skaitytos atsisveikinimo su Gintautu Abariumi metu
Virginija Dičiūtė
In memoriam G. A.
Viešpatie, šiandien nulenkiam galvas
Paslapčiai ir liūdesiui širdies.
Mes trumpam vieni kitus prarandame,
Tikime, kad susitiksime vis tiek.
Tikime, nors ir tikrai nežinom,
Kad anapus uždangos mirties
Verias džiaugsmas, skleidžiasi ramybė
Mums žadėtos dieviškos lemties.
Viešpatie, priglauski brolio sielą,
Saugok ją, kol susitiksim vėl.
Dulkėms atiduodame jo kūną,
Nebeklausinėdami „kodėl"...
Tiek, kiek atmatuota, eit privalome,
Nežinodami kada ir kiek.
Tu barstai po amžinybę pelenus,
Kol iš mūsų lieka tik giesmė.
Ją giedosim garsiai ir džiaugsmingai,
Nes Tavasis pažadas - tiesa.
Giesmės gimsta danguje ir ten sugrįžta,
Amžinų namų jaukiam skliaute šviesa.
Elena Kaminskienė
Tik neaplenki
Tu tik nepasitrauk nuo mano vargšo lūšnos!
Aukštai iškelsiu ilgesio žibintą -
Nors gelia kojas skaudžiai šaltos pusnys
Ir kelias į Tave dar nepramintas.
Net jeigu būtum viesulas beribis -
Be baimės pasitiksiu Tavo jėgą.
Nublokšk pelus, kurie už auksą žiba,
Tegul nubus širdis, - antai sušalus miega...
Tik neaplenki, kaip žemai bekrisčiau!
Nepasigesiu nieko ir nesigailėsiu,
Jei tiktai sugrąžinsi, kad tikrai sugrįžčiau,
Jeigu tik pažadi, kad eisim dviese...
Elena Kaminskienė
Dievo rankose
Dievo rankose - būtys ir nebūtys,
Džiaugsmo fiestos ir... skausmo bedugnės.
Čia - visi atradimai ir... netektys,
Ir ramybė, ir nerimo ugnys...
Dievo rankose - visos akimirkos:
Tai, kas buvo, yra, ko dar viliamės.
Tik jose mes parklupę išnykstam,
Tik iš jų sugrąžinti pakylame...
Dievo rankose - mūsų sumanymai,
Paklusnumo drąsa, meilės ryžtas...
Vienas kitą parėmę užaugame,
Kad į Tėvo rankas vėl sugrįžtume.
Liongino Abariaus laiškas sūnui
„Penkerius metus kovojai, narsiai grūmeisi su mirtimi negailestinga. Lemtis tave kančių žiauriausiais rimbais plakė - kovą pralaimėjai.
Bet tavo giesmės, dainos, muzika net pačią mirtį nugalėjo.
Kančiom, skausmais grįsti keliai jau baigės. Aš žinau, ramybė tau atėjo. Sielvartas ir širdgėla mane lydės ligi mirties, o tavo muzika kartų kartoms amžinai skambės.
Kadaise mes abu svajojom apie laisvę Lietuvos. Tada dar buvo ilgas kelias iki laisvės aušros. Giesmėm, dainom ir muzika už laisvę Lietuvos kovojom.
Mylėjai net ir tuos, kurie apakinti pavydo tik blogio tau linkėjo. Laisvei auštant Brazdžionio, savo dainą „Šaukiu aš tautą" tu giedojai. O giesmę „Dieve, laimink Lietuvą" tūkstančiai giedodami džiaugsmingai ašarojo.
Grįžti į Lietuvą veržeisi skausmingai - troškai, svajojai, kančių verpetuose skendai, bet kūrei Lietuvai giesmes, dainas. O kad mirtis klastingoji artėja ir artėja - tu numojai. Negailestingas laikas suskaičiavo tavo būties dienas.
Grįžai į Lietuvą, sūnau, tik mažame karstely. Kol gyvas būsiu, eisiu pas tave tuo keleliu, kuris mane nuves į amžinos ramybės ir poilsio kalnelį.
Iki pasimatymo, brangus ir mylimas sūnau.
Tavo tėtis Lionginas.
2010-ieji, rugpjūčio 23 d.