Poezijos (ir muzikos) vakaras „Einu Keliu...“: didelė maža šventė

„Aš skaitau poeziją. Buvau metęs, bet ir vėl grįžau. Niekados savęs neklausdavau, kodėl. Bet kartais tenka. Ne dėl savęs, dėl kitų.

Nereikia lakios vaizduotės, kad sumodeliuotum tokią situaciją: giminės susitikimas, balius, kažkieno jubiliejus, vestuvės, krikštynos, laidotuvės. Ir visi stovi, šnekučiuojasi ir pasakojasi, kas ką veikia ir kaip blogai yra, ir kokie darbdaviai, kokie užsakovai, kokie rangovai, o jau apie viršininkus tai nė kalbos nėra. O ką darai tu? - klausia. Aš? Aš... aš... skaitau. Poeziją." Tai nedidelė ištrauka iš pernykščio Rimanto Kmitos straipsnio, publikuoto internetiniame dienraštyje bernardinai.lt. Šis prisipažinimas dėl savo pabudusios meilės poezijai artimas ir man. Sunku būtų taikliai nusakyti, kodėl vis pajuntu poezijos trūkumą savo „dvasiniame organizme". Bet kartais atrodo - jei neįkvėpsiu poezijos kvapo, neįdėsiu į burną poetinio žodžio, neteksiu kažkokios svarbios savo gyvenimo dalies...

Štai ruošdamasi šeštadienio poezijos vakarui (antrą kartą surengtame Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis") vaikščiojau apsikabinus Salomėjos Neries poezijos rinkinį ir vis skaičiau... kone tą patį eilėraštį apie žiemą. Sakiau vyrui - būtinai noriu jį perskaityti vakaro pradžioje. „<...> Gamta užburta, užkerėta, / Prabilt nedrįsta... miega, miega...<...>"

Kodėl būtent šitą? - manęs klausia. Imu mikčioti. Turiu kažkaip argumentuoti, kodėl būtent šitą... Tik kitą dieną suprantu, kad aš tiesiog įsimylėjau šiuos tris posmus. Mano siela lyg drugelis pievoj ėmė ir nutūpė būtent ant šių eilių, kviečiančių įsiklausyti į žiemos tylą... Neatsispyriau pagundai juo pasveikinti visus susirinkusius.

 

Auksė Narvilienė

Taip ir pradėjome tą gruodžio ketvirtosios vakarą. O pasiklausę mūsų bendruomenės šlovintojų atliekamų giesmių, pakvietėme pirmąją viešnią, medicinos mokslų daktarę Auksę Narvilienę. Ji skaitė prieš tris dešimtmečius išguldytus (2007 m. išleistus knygelėje „Prie atverto lango"), bet iki šiandien sielą virpinančius eilėraščius. Tiesa, prieš viešniai praveriant savo sielos langą negalėjome atsistebėti šios moters visuomenine veikla - ji ir pirmoji Pasaulio gydytojų „Už žmogaus gyvybę" Lietuvos asociacijos, įkurtos prieš 20 metų, pirmininkė (dabar Garbės narė); ir Lietuvos paliatyvios medicinos draugijos Vilniaus skyriaus koordinatorė, ir Lietuvos Kultūros dienos iniciatyvinės grupės narė, ir Kultūros dienos ambasadorė prie Baltijos miestų sąjungos, ir Kultūros komisijos Tarptautinio judėjimo už Pasaulinę kultūros dieną Organizacinio komiteto narė.

O Auksės eilėraščių neapibūdinsiu geriau, nei tai yra padaręs Justinas Marcinkevičius: „<...> Žodį jį ima taip, kad galėtų kalbėti. Ramiai ir tyliai, kaip kadaise kalbėjo moterys lino rankšluosčiais: rodos, nieko, o žiūri į juos ir žiūri..." Išties buvo gera sėdėti šalia šviesaus, atsidavusio kitiems žmogaus sielos lango...

Mėgautis meistrišku rimu bei poetinių minčių vingiais mums padėjo Muzikos ir teatro akademijos ketvirto kurso studentas Svajūnas Urnikis. Kaip minėjau ir vakaro metu - nejauku šį jauną, nepaprastai perspektyvų muzikantą pristatyti kaip studentą. Jo atliekami didžiųjų klasikų kūriniai tikrai užbūrė. Tokia jaunystė ir tuo pat metu profesionalumas - rodės lyg mago triukai scenoje. O išties tai įstabi tikrovė, liudijanti begalinę meilę muzikai, neeilinį talentą bei didelį, didelį darbą.

Pavežėjant Svajūną namo paklausiau - ar daug valandų tenka groti? Įvairiai, sako. Štai pavasarį grodavau po dešimt.

Sėdėjau ir galvojau - turėčiau kepurę, nusiimčiau prieš šį žmogų...
 

Romualda Adomaitytė - Chabarina

Kita vakaro viešnia - Romualda Adomaitytė - Chabarina. Išleidusi jau šešias savo poezijos knygas, o paskutinioji („Nesipykit, keliaujantys paukščiai") turėtų būti perleista dar kartelį, nes žmonės teiraujasi, ieško. Nesistebiu. Tyras atsidavimas Kristui, nuoširdumas, nuolanki savikritika, humoro jausmas. Visa tai atsispindėjo tiek viešnios pasakojimuose apie savo kasdienę patirtį, tiek eilėse. Štai dar prieš susipažįstant su šia poete skaičiau interviu su ja - Romualda pasakojo, kodėl nepasirinko gydytojos kelio, pasiliko medicinos sesele. Taip ji galėsianti daugiau bendrauti su žmonėmis, daugiau suteikti paguodos ir jų sieloms. Sužavėjo šios moters nuoširdumas - ji pasirinko mažiau, kad galėtų duoti daugiau. O ir medicinos seselės keliu pasuko jau būdama, kaip liudijo, ne pirmos jaunystės, po pirmagimės dukrelės mirties... Poetės kūryboje ir, netrukau pajusti,  bendravime su žmonėmis atsispindi didelis troškimas visiems suteikti viltį, paguodą, padėti kiekvienam gyventi taikoje su pačiu savimi, Dievu bei aplinkiniais. Ačiū ir šiai kūrėjai už atvirą pasidalinimą su mumis.

Vakarą baigėme linksmai šnekučiuodamiesi prie arbatos puodelio. Nors su visais nė nespėjau pasikalbėti... Širdyje liko tėčio po renginio pasakyti žodžiai: ačiū už didelę mažą šventę. Išties, pagalvojau, kaip taikliai pasakyta - didelė maža šventė. Juk taip gera būti tarp bendraminčių, poezijos mylėtojų. Kaip gera, kad ir mano šeimai tai artima.

Ačiū visiems, padėjusiems surengti šią šventę. Smagu, kad ir susiburiančių poezijos gerbėjų gausėja. Ir, atrodo, šie vakarai tampa ne vien poezijos, bet ir muzikos vakarais. O juk poezijos ir muzikos tandemas - tikra atgaiva ir šventė sielai.

Tad iki naujų susitikimų 2011-ais.

P.S. Jei norėtumėte pasiūlyti savo eilių ar muzikos kūrinių, maloniai prašome mums rašyti poezija.btz@gmail.com  Kviečiame atsiliepti ne tik vilniečius.