Konferencijos tikslas - suburti Lietuvos bažnyčių tarnautojus iš įvairių tradicijų bendram dialogui ir atverti galimybę tolesniam vietos bendruomenių ir tarnautojų bendradarbiavimui. Konferencijoje dalyvavo daugiau negu 70 ganytojų ir tarnautojų iš maždaug 20 bendruomenių: evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, laisvųjų krikščionių, metodistų, Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“, Klaipėdos miesto bažnyčios, Klaipėdos miesto Evangelijos bažnyčios, labdaros organizacijos „Išganymo armija“, LCC dėstytojai ir kt.
Konferenciją malda ir skaitiniu iš Laiško filipiečiams 2, 5-11 pradėjo Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius, EBI dėstytojas Arūnas Rulinskas, kuris taip pat paminėjo, kad konferencijos tema parinkta turint omenyje rudenį Lietuvoje Billy Grahamo evangelistinės organizacijos vyksiantį „Vilties festivalį“. Pirmąjį pranešimą skaitė dr. Steve Dintamanas, LCC teologijos profesorius, ordinuotas menonitų bažnyčios pastorius. Pranešimo tema: „LCC tarptautinio universiteto Artes Liberales išsilavinimas kaip būdas kalbėtis“. Profesorius pabrėžė, kad universitetas suteikia galimybę kitaip pažvelgti į teologiją negu vietinės bažnyčios. Jei vietinėse bažnyčioje pamokslaujama savo denominacijos mokymo ribose, tai universitete - diskutuojama. O būtent diskusijoje atsiveria galimybė dalintis mintimis, mąstyti ir netikinčiam klausytojui.
Taip kaip Reformacijos metu buvo kovojamos kovos dėl teologijos tiesų, jos kovojamos ir šiandien, tik klausimai dažnai visiškai kiti, „dievų“ vietą iškeliamas kapitalizmas ir individo laivė. Ir nors atrodo, kad teologijos klausimai prarado aktualumą, nuo šiose srityse kylančių nesutarimų lieka kartėlis. Todėl diskutuojant labai svarbu nepamiršti diskusijos tikslo: įtikinti savo teisumu ar rasti bendrystę?
 |
| Pastorius Darius Širvys |
Bažnyčia - Rašto scenarijų įkūnijanti žmonių bendruomenė. Bendruomeniškumo dėmuo ypatingai svarbus. Jau Apaštalų tikėjimo išpažinimas moko „Tikiu Dievą visagalį <...> tikiu <...> Bažnyčią“. Šis išpažinimas - atsvara šių dienų tendencijoms „tikiu Dievu, bet netikiu Bažnyčia“. Bendruomeniškumas kyla iš Trejybės, kuri yra amžina bendruomenė. Bažnyčia tęsia Dievo misiją per pasiuntimą Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu (Mt 28, 18-20). Ši misija praktiškai atsiskleidžia per meilės tarnystę (Jn 3, 16), o tik veikli, save užmirštanti (išcentriška) meilė įtikina ir „aktorius“, ir „žiūrovus“. Antrasis šios dramos dėmuo - pasaulio kultūros, tarsi scenos dekoracijos, butaforija, kostiumai. Kaip dera žmogiškoji kultūra su Dievo Evangelija? Evangelija „apsirengia“ kultūriniu kontekstu, neprarasdama savo esmės. Augustinas suvokė, kad Dievas „kontekstualizavo“ save vynu ir duona. Panašiai mąsto ir Johnas Stottas (The Christian Mission in the Modern World) „ [Jėzus] nebuvo kaip ateivis iš kitos planetos su savo paties kultūra, atvirkščiai, jis prisiėmė mūsų žmogiškumą, kraują ir kūną, mūsų kultūrą ir tapo kaip vienas iš mūsų, patirdamas mūsų silpnumą, kančias, gundymus ir net mirtį <...>. Mums kur kas paprasčiau per atstumą išrėkti Evangeliją žmonėms, nei įsitraukti į jų gyvenimą, jų problemas, pajusti juos ir kartu kentėti“. Taip gyveno ir drąsusis apaštalas Paulius, kuris „visiems tapo viskuo“ (1 Kor 9, 19-23).
Trečiasis dramos dėmuo - Šventasis Raštas, kaip scenarijus, o ganytojas - „režisierius“, kuris turi išaiškinti aktoriams scenarijaus prasmę, kad per jų „vaidybą“ (gyvenimą ir tarnystę) atsivertų biblinio teksto žinia „spektaklio žiūrovams“ (pasauliui). Todėl ganytojui itin svarbu klausti savęs, kokios dvasios esame (Lk 9, 51-56): triumfo ar tarnystės, dominavimo ar davimo, įsakinėjimo ar įsiklausymo, nurodinėjimo ar nusižeminimo, Konstantino kryžiaus ar Kristaus kryžiaus? Tai norima atspindėti ir Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ emblemoje, kurioje vaizduojamas kryžių nešantis avinėlis. Didžiausio įsakymo pagrindas ir tikroji tarnystės motyvacija - meilė. Meilė nesiekia savo naudos. Prozelitavimą, „evangelizavimą“, siekiant bet kokių kitų tikslų, atpažįsta ir atmeta netikintys žmonęs. Tikroji bažnyčios misija puikiai apibūdinta Jungtinės metodistų bažnyčios „Daremo Deklaracijoje“, nukreiptoje prieš abortus: „<...> suteiksme priebėgą „nelaukiamiems vaikams“ ir jų motinoms. Su džiaugsmu priimsime ir dosniai palaikysime - malda, bendravimu, pinigais...“
Savo pranešimą pastorius Darius apibendrino mintimis, jog krikščioniškas tikėjimas Šventąja Trejybe mums nuolat primena, jog tikinčiųjų misija savo kilme ir esme yra bendruomeniška. Tuo tarpu Kristaus Įsikūnijimo pavyzdys skatina pagarbą žmogiškumui ir kviečia kūrybiškai tarnystei šiame pasaulyje, o Jo Kryžiaus Evangelija neleidžia pamiršti, jog kaip krikščionys esame ne šio pasaulio.
Paskutinįjį pranešimą tema „Kaip išgirsti Dievą pasaulyje?“ penktadienio vakaro plenarinės sesijos metu skaitė evangelikų reformatų bažnyčios tarnas Holgeris LaHayne. Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pasaulyje girdima daugybė įvairių triukšmingų balsų. Pvz., neseniai įvykusi knygų mugė vėl atskleidė taip vadinamos „dvasinės“ literatūros populiarumą. Štai labiausiai skaitomas Lietuvoje negrožinės autorius Joseph Murphy („Jūsų pasąmonės galia“) teigia: „Jūs ir Dievas esate viena, ir jums negali nepasisekti“. Ajurvedos propaguotojas Deepak Chopra tikina, kad kiekvienas yra nekaltas. Tokių pseudoreliginių balsų kakofonija kasdien pasiekia mūsų ausis, bet juose Dievo negirdime.
 |
| Pranešimą skaito Holgeris LaHayne |
Mūsų įžvalga labai ribota, nes „Dievas danguje, o mes - žemėje“ (Ekl 5, 1). Todėl Dievas atveria mums save bendruoju ir specialiuoju apreiškimu. Bendrasis apreiškimas - tai Kūrėjo ženklai, kuriuos savyje nešiojasi pasaulis. Dievas kūrinijoje apsireiškė be žodžių. J. Kalvinas visuotinį apreiškimą lygina su degančiu fakelu: visur galima įžvelgti bent mažiausią dieviškumo kibirkštėlę. Tačiau bendrasis apreiškimas veda į Dievo pažinimą bet ne išganymą (Rom 1, 20). Taip pat galime daryti išvadą, kad jei visa tikrovė apreiškia Dievą, tai visas Dievo pasaulis - tinkama tema evangelistiniam arba apologetiniam pokalbiui: ekologija, rasizmas, korupcija... Jei bendrasis apreiškimas atkleidžia tik kontūrus, specialusis - Jėzaus - apreiškimas parodo Dievą, išganymą ir Evangeliją. Per bendrąjį apreiškimą neišgirsime Evangelijos. Skelbti Evangeliją yra tikinčiųjų užduotis, nes pasaulis jos pats nesužinos, t .y. būtina paskelbti būtent tai, kad Kristus „buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus“ (I Kor 15, 4).
Dievas išlieja ir bendrąją malonę, skirtą visiems žmonėms, taip kaip saulė šviečia visiems. Bet bendroji malonė neveikia apvalančiai - taip teigė Kalvinas. Šiuo metu pasaulyje ir netgi teologijoje (ypač liberaliojoje) girdimi balsai, kurie neigia apvalančiosios malonės reikšmę. Pranešėjas griežtai nepritarė tokiai pozicijai, nes ji paneigia evangelizacijos prasmę, neteisingai išplečia malonės ribas ir skelbia, jog evangelizacija nereikalinga.
Ką turime daryt mes? Į šį klausimą atsako J. Stottas savo knygoje „Šiuolaikinis krikščionis“: ugdyti dvigubą klausimasi - įsiklausyti ir į Dievą, ir į pasaulį. Cituodamas J. Stotto mintis, pranešėjas kalbėjo, kad Žodžio klausomės nuolankiai ir pagarbiai, o pasaulio - kritiškai ir budriai... Evangelija teisingai skelbiama, kai „išklausomos abi pusės“. „Didžiąją prarają“ tarp šventumo ir sekuliarumo (angl. sacred-secular divide), rodos, sėkmingai įveikė Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto vienas iš įkūrėjų (drauge su J. Stottu) M. Greene. Anot jo, didžioji praraja susidaro tada, kai imama teigti, kad kai kurios mūsų gyvenimo sritys Dievui nėra svarbios, pvz. pasaulietinis darbas. Bet Dievas trokšta viso mūsų gyvenimo. Todėl jei norime, kad žmonės pažintų Kristų turime išvalyti protą nuo šios prarajos ir tarnauti ten, kur esame - savo darbo vietose, kurios ir yra evangelizacijos fronto linija. Po plenarinės sesijos konferencijos dalyviai iki vėlumos aptarinėjo pranešimus mažose grupelėse.
Antroji konferencijos diena prasidėjo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos šlovintojų giesmėmis. Plenarinės sesijos pradžioje vyko apskrito stalo diskusija tema „Geroji Naujiena ir svetingumas“. Diskusijoje dalyvavo katalikų vienuolis brolis Paulius iš Pakutuvėnų, Klaipėdos Miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas, evangelikų reformatų kunigė Sigita Švambrienė. Diskusijos moderatorius - liuteronų kunigas Romualdas Liachavičius. Buvo keliamas klausimas, kaip duonos laužymas susijęs su svetingumu? Pastorius S. Karosas kalbėjo, kad Dievas yra ne tik bažnyčioje, bet ir kitur, ten, kur yra kenčiantys ir nuodėmingi žmonės, kurių mes dažnai nepajėgiame priimt. Evangelijos tikslas - parodyti žmogui, kad jis, būdamas nuodėmingas, yra Dievo mylimas.
 |
| Prie apskritojo stalo diskutuoja vienuolis pranciškonas br. Paulius, reformatų kunigė S. Švambarienė, liuteronų kunigas R. Liachavičius ir Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius S. Karosas |
Po pietų konferencijoje vyko keturi seminarai, kuriuos dalyviai galėjo pasirinkti. Tarptautinės evangeliškos labdaros organizacijos „Išganymo armija“, kuri ir Klaipėdoje tarnauja benamiams ir kitiems socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, vadovė Susanne Kettler-Riutkenen pristatė temą „Socialinis teisingumas kaip evangelizacija“. Ji dalijosi mintimis apie tai, kad daugelis krikščionių socialinį teisingumą laiko politine, bet ne krikščioniška tema. Tačiau Biblija labai daug kalba apie tai, jog rūpintis socialiai atskirtaisiais privalo kiekvienas Dievo žmogus (Mich 6, 8; Pat 21, 3; 28, 5, Ps 89, 15, Iz 58, 6-12 ir kt.). Jėzus kiekviename žmoguje matė Dievo orumą ir atvaizdą, o bendraudamas su nusidėjėliais nepergyveno dėl savo reputacijos. Toks bendravimas su Jėzumi ragino žmones - muitininką Zachiejų ir kitus - keisti savo gyvenimus. Biblija taip pat kelia griežtus reikalavimus kasdieniam tikinčiojo gyvenimui. Tik neduodami kyšio ligoninėje ar nenaudodami kompiuteryje piratinės programos galime būti šviesa ir druska.
Konferencijos metu taip pat vyko seminarai: „Misija darbo vietoje” (vedė Femi Odebiyi, LCC verslo administravimo katedros dėstytojas), „Menas, kuris suartina“ (vedė brolis Paulius) ir „Socialinė medija kaip evangelizacija“( vedė publicistas Tomas Viluckas). Konferecija baigėsi šlovinimu ir malda.
 |
| Seminarą veda publicistas T. Viluckas |