Paskutinįjį pavasario savaitgalį, gegužės 28-29 dienomis, į Šiaulių miesto filharmonijos salę plūstelėjo gausus būrys tikinčiųjų.Iš skirtingų „Tikėjimo žodžio“ bendrijos bendruomenių ne tik Šiaulių krašte, bet ir visoje Lietuvoje jie atvyko paminėti dvigubos šventės - Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ bei šios bažnyčios pastorės Anželikos Krikštaponienės tarnavimo dvidešimtmečio.
Kaip ir dera dvidešimtmečiams - visos konferencijos metu plazdeno jaunatviškai pakili nuotaika bei jaudinantis atsakomybės suvokimas, kuris atsiranda žengiant į brandesnį laikotarpį.
Pradėdama konferencijos pirmąją dalį, pastorė Anželika Krikštaponienė susirinkusiuosius pasveikino Šventojo Rašto eilute, iš kurios ir gimė „Tiesos žodžio“ bažnyčios pavadinimas: „Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai“ (Jok 1, 18). Pastorė pastebėjo, kad ši eilutė yra tarsi koncentruota mūsų bažnyčios istorija: 1) esame gimę Dievo valia, ne iš kūno norų; 2) Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, t.y. gyvosios Evangelijos žodžiu; 3) vaisių motyvas - tai užuomina apie pirmąjį derlių: pasišventusius žmones, iš kurių ir gimė bažnyčia.
Didelė ir jaudinanti dovana buvo visiems parodytas Gintauto Tumulio sumontuotas dokumentinis filmas „Prisiminus bažnyčios 20 metų nueitą kelią“. Filmukas, simboliškai „sutalpintas“ į dvidešimt minučių, filmuota medžiaga bei nuotraukomis priminė istorines bendruomenės paskelbimo, augimo, įvairių tarnystės laukų vystymosi akimirkas. Maloni staigmena filmo kūrimo procese buvo iš vieno brolio, šiuo metu gyvenančio Klaipėdoje, asmeninio archyvo atkeliavusi filmuota medžiaga apie pirmąją velykinę eiseną Šiauliuose.
Antroji filmuko dalis buvo skirta pastorės Anželikos 20 pastoracinės tarnystės metų trumpai retrospektyvai. Pagarbos ir padėkos verta ištikima pastorės Anželikos tarnystė yra įkvepiantis pasišventusio gyvenimo ir tarnavimo pavyzdys.
Po Naujosios Akmenės šlovintojų grupės vesto garbinimo klausėmės Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyr. pastoriaus Giedriaus Saulyčio pamokslo apie sąmoningą tarnystę Dievui. Pastorius įvardino tris pagrindines nuostatas, kurios trukdo pasiaukojančiai tarnauti Viešpačiui:
* „Gyvenimas yra mano - ką noriu su juo tą ir darau.“
*„Jei Dievas yra, tai Jis yra geras. Todėl iš Jo priimsiu tik tai, kas yra gera ir malonu. Tai, kas yra bloga - nėra iš Jo.“
*„Žmogus laimingas tik realizuodamas save.“
Remdamasis Dievo žodžio pavyzdžiais, pastorius atskleidė tokių nuostatų trumparegiškumą ir pražūtingumą. Baigdamas pamokslą, pastorius Giedrius ragino tikinčiuosius nuolat atnaujinti protą Dievo žodžio šviesoje, kad nepamestume Dievo dovanojamos malonės sąmoningai, protingai, sumaniai tarnauti Dievui per visas savo gyvenimo dienas.
Pasibaigus pirmajai šventinės konferencijos daliai, po trumpos pertraukėlės, vyko sveikinimų programa, kurios metu išsakyti palinkėjimai bažnyčiai bei asmeniškai pastorei Anželikai Krikštaponienei liudijo apie brangius dvasios ryšius, kuriais per 20 metų Viešpats susaistė tikinčiuosius ne tik Šiaulių krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Šis jaukumu, šilta draugyste pripildytas bei dvasinių įžvalgų perlais padabintas vakaras baigėsi bendra malda už pastorę Anželiką bei padėkos Dievui giesme.
Sekmadienio rytinį susirinkimą pradėjęs gausus jungtinis Šiaulių krašto bažnyčių choras buvo ne tik džiugi konferencijos staigmena, bet ir paraginimas prisijungti prie rudenį vyksiančio „Vilties festivalio“ jungtinio choro.
Pastorė Anželika sekmadienio pamoksle apžvelgė kai kuriuos „Tiesos žodžio“ bendruomenių 20 metų vystymosi etapus, juos įžvalgiai susiedama su Jėzaus palyginimais: jaunu vynu naujuose vynmaišiuose (Lk 5, 36-39), į rankas paimtu arklu (Lk 9, 61-62) bei tikėjimo lobyno praturtinimu senais ir naujais dalykais (Mt 13, 52). Apibendrindama nueitąjį kelią, pastorė paragino branginti unikalų Dievo darbą bažnyčios gimime, augime bei padrąsino džiugiai ir atsakingai priimti ankstyvosios brandos laikotarpį.
Visą savaitgalį vykusią dvasinę šventę vainikavo bendra Šiaulių krašto pastorių malda, Viešpaties Vakarienės šventimas bei tikinčiųjų vaišės.
Po konferencijos pakalbinta pastorė Anželika pasidalino šventės įspūdžiais
„Proginė konferencija buvo neapsakomai didelė šventė ne tik man, bendruomenės pastorei, bet ir visiems Dievo namiškiams Šiaulių krašto bažnyčiose. Pasijutome tarsi pasodinti prie Viešpaties džiaugsmo, gerumo, paguodos ir apstybės rago, iš kurio į mūsų širdis tryško pamokslaujamas žodis, giesmės, kūrybiniai pasirodymai, sveikinimai, linkėjimai, laiminimo eilės...
20 metų kartu nueito kelio - tai gera proga stabtelėti Dievo akivaizdoje, įvertinti ištikimybės ir pasišventimo dovanas vienas kitame, įsižiūrėti ir pamatyti, kaip esame apdovanoti įvairiomis malonėmis, kad nenusivildami dirbtume Dievo karalystės darbą mūsų krašte, Lietuvoje.
Pirmieji bažnyčios 20 metų buvo labai gyvybingi, pilni didžiulių pasikeitimų, judėjimo, pradedant bendruomenės gimimu bei toliau vykstančiu jos dvasinio augimo procesu.
Matau, kad dabar priartėjome prie naujo, taip pat jaudinančio laikotarpio - jaunos brandos. Tai pirmųjų brandžių vaisių, kuriuos pradedame ragauti, tarpsnis. Apie krikščioniškos pilnametystės laiką gražiai ir taikliai yra pastebėjęs C.S. Lewis vienoje iš savo knygų: „Ateina laikas, kai turtingų namų vaikai sulaukia pilnametystės. Tuomet jų turto tvarkytojai, kurių šie galbūt dar niekad nebuvo matę, ateina, atiduoda visa į jų rankas ir įteikia jiems visų durų raktus.“ Jaučiuosi tarsi stovėtume prie tų durų slenksčio. Už jų glūdi Dievo pažinimo, gailestingumo ir meilės turtai, kurių anksčiau nebūtume pajėgūs valdyti. Reikėjo sulaukti pilnametystės, kad raktai nuo šių lobių būtų patikėti. Atėjo laikas atrakinti duris!