Londone esantis lietuviškas knygynas Knygnešys.co.uk jau ketverius metus plėtoja savo misiją - padaryti lietuvišką knygą prieinamą emigrantams. Šokoladu ir kava kvepiančiame knygyne dažnai rengiami šaunūs vakarai su knygų autoriais ir įdomiais žmonėmis(nuotrauka Sigito Matulio). Ne taip seniai čia buvo pristatyta Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, ausimis sekėme Kristinos Stalnionytės piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą, valgėme Beatos Nicholson virtuvėje pagamintą skanėstą, išsižioję klausėmės charizmatiškosios Nijolės Oželytės, šmaikštusis Andrius Užkalnis dalijosi savo pastebėjimais apie Lietuvos ir Anglijos ypatumus. Ir čia paminėjau tik keletą iš daugelio apsilankiusiųjų knygyne.
„Pakalbėkime apie...“
Be galo džiugu čia buvo matyti ir dar vieną svečią. Liepos 1 d. vakare čia apsilankė pastorius ir knygų autorius dr. Giedrius Saulytis. Vakaro pavadinimas „Pakalbėkime apie...“ piršo mintį, kad pokalbio tema gali būti plati. Giedrius susitikimą pradėjo Ž. Kalvino žodžiais: „Išmintis - tai pažinti Dievą ir pažinti save“. Savo tapatybės suvokimas ir Dievo pažinimas - visų laikų aktuali problematika.
Kita, bene dažniausiai emigrantų lukštenama tema, - tautinis identitetas. Būtume visai „netautiški“, nepakalbėję su Giedriumi apie mūsų tautos bruožus. Vienus jų analizavom, iš kitų pasijuokėm, bet tai netrukdė Giedriui pasakyti: „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis“. O aš didžiuojuosi tokiais lietuviais. Giedriaus manymu, labai svarbu pažinti tautą. Jis paminėjo, kad Simonas Daukantas giliai suvokė tautos pažinimo reikšmę ir aprašė tai savo knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Anot pastoriaus Giedriaus, viena iš reformacijos užgesimo Lietuvoje priežasčių - tautos nepažinimas. Lietuvį, kaip mąslų stebėtoją G. Saulytis apibūdina savo knygoje „Maža plačios širdies tauta“. Ir turiu pripažinti, kad man kažkuo malonus šis knygos pavadinimas, kaip taikli pozityvių mūsų tautos bruožų įžvalga.
Tą vakarą identiteto klausimas buvo paliestas ne tik tautos, bet ir Europos Sąjungos mastu. Kaip pastebėjo Giedrius, viena besiformuojančios ES misijų, suformuluotų Roberto Šumano, buvo padėti Afrikai, o šiandien ES valstybės pirmiausia rūpinasi savo finansine gerove.
Taip pat pastorius Giedrius pasidalijo idėja ir mintimis steigti evangelinį teologinių studijų institutą ne tik Vilniuje, bet ir Londone.
Vėliau klausinėjome, kas kam rūpėjo: kam vaikai, kam bankų sistema. Filosofinio pobūdžio klausimais Giedrių „apipylė“ ir knygyno direktorė Lina Garnytė.
Ir pabaigai
Jėzus dažnai miniai kalbėjo palyginimais. Tad su kuo aš palyginčiau vakarą su dr. Giedriumi Saulyčiu? Prieš kokį penkiolika metų emigranto paklausus, ką atvežti iš Lietuvos, atsakymas būdavo - duonos. O jos sulaukus, prasidėdavo visas ritualas. Nepuldavom jos susigrūsti į burną, bet pirmiausia uostydavom. Giliai įkvėpdavome to kvapo, kuris kažkodėl nueidavo ne į skrandį, bet į širdį, užplūsdavo prisiminimai apie namus ir vaikystę, kaip pasistiebęs ant pirštų galiukų iš viršutinės lentynos bandei pasiekti minkštą juodos duonos ketvirtį. Gera. Man buvo miela jausti knygyne Giedriaus atvežtą, taip gerai pažįstamą namų kvapą: žinomi vardai, nudirbti darbai, gal vienu metu buvome jų stebėtojai, kitu - jų dalininkai. Ach, kaip skaniai kvepia...
knygnešys.co.uk, „Bektoniškės“, Londonas