Paskutinį vasaros sekmadienį Ūlos upėje buvo pakrikštyti 11 naujatikių iš Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis". Nors naujatikiais visus juos sunku pavadinti, mat kai kurie jų galėtų pasakyti, kad tiki nuo gimimo. „Kodėl nusprendei dabar krikštytis?" - paklausiau vieno iš paauglių. „Dievas prie manęs prisilietė", - atsakė jis. Panašiai liudijo ir kiti paaugliai bei jaunuoliai. Kaip gera girdėti tokius žodžius! Suvoki, jog tai ne tušti žodžiai. Dievas yra gyvas, Jam rūpi kiekvienas, ir Jis suvirpina žmonių širdis.
Tarp norinčių krikštytis buvo ir jaunų, ir vyresnių, ir vyrų, ir moterų, ir girdinčių, ir kurčiųjų. Pastorius Darius Širvys anksti ryte, dar prieš susirinkimą, supažindino visus su krikšto reikšme bei prasme ir ragino dar kartą apmąstyti, pasverti savo sprendimą. Po pamokėlės ir pamaldų nemažas būrys tikinčiųjų pajudėjo Zervynų link. Pastoriui talkino broliai ir seserys iš jo vadovaujamos namų grupelės ir besikrikštijančių artimieji.
Skambant gitarai ir giesmėms, ore tvyrojo šventiškas jaudulys. Vieni džiaugėsi, kitų akys ašarojo, treti susikaupę kėlė rankas į dangų. Žvelgiau į visų vienuolikos veidus ir nemačiau nė krislelio abejonės. Taip, jie tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Taip, jie nori pašvęsti savo gyvenimus Jam. Jų vardai jau įrašyti Gyvenimo knygoje, ir mes tapome to liudininkais. Tad ko lauki? Kelkis, pasikrikštyk ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo! (Apd 22, 16).
Pakrikštyti broliai ir seserys Kristuje sveikino vieni kitus ir vaišinosi „krikšto pyragu". Tai buvo lyg gabalėlis dangiškos malonės, - toks gardus po pasninko.