Dar vasarą su bažnyčios taryba susirinkę aptarti šios šventės organizavimo klausimų svarstėme, ką gi pasikviesti: pastorių Giedrių ar pastorių Gabrielių? Kažkas pasakė: „Reikia kviesti abu“, o dar kažkas pridūrė: „Ir būtinai Vilniaus šlovintojų komandą“. Tuomet pagalvojau, kad dėl didelio pastorių ir šlovintojų užimtumo, tai įgyvendinti gali būti nelengva. Tačiau viskas puikiai susidėliojo ir lapkričio 24 d., šeštadienį, mes išvydome pamokslaujančius abu pastorius. Kaip ankstyvoji apaštalų bažnyčia buvo palaiminta turėdama pakankamai skirtingus apaštalus Petrą ir Paulių, taip, manau, neperdėsiu pasakydamas, kad bendrija „Tikėjimo žodis“ yra palaiminta turėdama pastorius Giedrių Saulytį ir Gabrielių Lukošių. Skirtingos dovanos, skirtingi charakteriai, tačiau papildydami vienas kitą jie puikiai patarnauja visos bendrijos tikintiesiems. Manau, tai gerai iliustruoja vienos moters, atėjusios į mūsų bažnyčią tik antrą ar trečią kartą, po tarnavimų pasakyti žodžiai: „Giedrius - taip plačiai mato ir dėsto, o Gabrielius - labai giliai kapsto“.
Pastorius Giedrius, mūsų prašymu, papasakojo apie „Tikėjimo žodžio“ bendrijos raidą nuo jos pradžios iki šių dienų: 1988-1992 m. - ugningų evangelizacijų laikas, 1993-2000 m. - tarnysčių plėtros, bažnyčių steigimo etapas, o nuo 2001 m. iki šių dienų - pažinimo gilinimo, ekumeninės laikysenos puoselėjimo laikotarpis. Mes pašaukti atrasti balansą tarp vaikiško, paprasto pasitikėjimo savo Dangiškuoju Tėvu (Mk 10, 15) ir apaštalo Pauliaus kvietimo, tapus suaugusiais, palikti tai, kas vaikiška (1 Kor 13, 11). Įėjus pro siaurus vartus, svarbu toliau nešti gerus vaisius, kad mes, kaip ir tas namas iš Jėzaus palyginimo, atlaikytume įvairias audras (Mt 7, 13-27).
Pastorius Gabrielius pasidalijo savo įžvalgomis iš Evangelijos pagal Joną 13 skyriaus, kur pasakojama, kaip Paskutinės vakarienės metu Jėzus savo mokiniams nuplovė kojas. Man įsiminė pastoriaus siūlymas pamėginti įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, pas mus į svečius atvykęs mūsų šalies prezidentas pradėtų nuoširdžiai plauti mūsų grindis. Kokios būtų mūsų reakcijos? Ar mes nepasielgtume dar neadekvačiau nei apaštalas Petras? Beje šį pastoriaus pamokslą galima paskaityti ir naujausiame „Ganytojo“ numeryje: http://www.btz.lt/article/articleview/5807/1/65/ Na ir būtų neteisinga nepaminėti Vilniaus šlovintojų komandos. Jie tapo tikra mūsų šventės puošmena. Klausant jų, net man, vyrui, salo širdis, slapčia braukiau ašaras, o ką jau kalbėti apie jautresnės sielos moteris. Tikrai buvo labai gražu, profesionalu ir subtilu.
Tarp rytinio ir popietinio tarnavimo, sąmoningai palikome nemažą pertrauką bendriems pietums -galėjome pabendrauti, pasidalinti su svečiais savo džiaugsmais ir rūpesčiais, išklausyti jų.
Sekmadienio pamaldas buvome nusprendę skirti archyvinių nuotraukų, vaizdo medžiagos peržiūrai. Pirmieji žmonės Elektrėnuose įtikėjo 1990-1991 m., po kelių vilniečių organizuotų evangelizacijų. Įtikėjusieji važiuodavo į Vilniaus bažnyčios susirinkimus ir lankydavo namų grupelę Vievyje. 1992 m. lapkričio 21 d. pirmasis namų grupelės susirinkimas įvyko Elektrėnuose. Tą datą ir laikome bažnyčios gimtadieniu.
Šį sekmadienio rytą šlovinti mums padėjo mūsų jaunimo komanda. Susirinkimo vedantieji kvietė atskirus žmones pakomentuoti nuotraukas, prisimenant ano meto įvykius, uždavė įvairių klausimų. Buvo įteiktos gėlių puokštės ir atminimo dovanos mums, t. y. man, bažnyčios pastoriui, mano žmonai Jolantai bei žmonos mamai Reginai Rulevičienei, kuri pirmoji įtikėjusi Elektrėnų mieste plačiai atvėrė savo širdies ir buto duris visiems tikintiesiems. Ir po oficialiosios susirinkimo dalies dar ilgai nesiskirstėme, bendravome, dalijomės įspūdžiais prie gausaus vaišių stalo.Kartais, aprašant renginius, norisi juos šiek tiek pagražinti. Tačiau šiuo atveju, patikėkite, viskas tikrai buvo labai gražu. Dažnai, būdamas panašių renginių administratoriumi, jauti tam tikrą įtampą, rūpesčių naštą. Bet šį kartą, nors ir buvo tam tikrų organizacinių, techninių nesklandumų, Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugojo mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 7). Siurprizu tapo ir vaikino, radusio mūsų bažnyčios adresą internetinėje svetainėje, atėjimas į sekmadienio šventę. Iki galo išbuvęs netradiciniame, ilgai užsitęsusiame renginyje, jis sakė: „Nenorėjau jūsų įžeisti anksčiau išeidamas. Ir šiaip čia pas jus buvo nuostabi atmosfera.“
Elektrėnų bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius Gintautas Gruzdys