Popietės pradžioje visus susirinkusiuosius pasveikino Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Giedrius Jablonskis. Jis džiaugėsi, kad į renginį susirinko gausus būrys tikinčiųjų su draugais, pažįstamais ir giminaičiais. Vakaro vedančioji pranešė, jog kiekvienas atlikėjas, kolektyvas, poezijos skaitovas po savo pasirodymo turės perskaityti ištrauką iš Šventojo Rašto bei uždegti žvakelę. Popietės akcentas - Аdventą, laukimą ir vienybę tarp tikinčiųjų simbolizuojantis vainikas, nes jis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jo vidury uždegta balta žvakė reiškė Kristų, nes Jėzus pažadėjo: kur du ar trys susirinks Jo vardu, Jis bus tarp jų.
Pirmiausia nuskambėjo J. S. Bacho kūrinys „Preliudas ir fuga C-dur“, kurį atliko Jungtinės metodistų bažnyčios vargonininkas Stanislovas Vedeckis. Vargonų gausmas nukėlė mus į XVIII, baroko, amžių.
Laisvųjų krikščionių bažnyčios choras, vadovaujamas Iridos Motekaitienės, atliko C. Cloninger „Laukiam Tavęs, ateik“, L. McGlohon „Kalėdų džiaugsmas“ ir prancūzų kalėdinę giesmę „Kur taip skubate linksmi“. Jungtinės metodistų bažnyčios merginos, kurių vadovė - Aušrinė Jablonskienė, suvaidino pasakojimą „Keturios žvakės“. Evangelikų-liuteronų bažnyčios vaikai ir jaunuoliai, vadovaujami Astos Pukienės, atliko XIX a. prancūzų kalėdinę giesmę „Gimė Jis, šventas kūdikis“. Jaunimo grupė iš bažnyčios „Tiesos žodis“ (vadovas - Mindaugas Žičkus) atliko giesmę „Come to my rescue“. Ignė Lembutytė giedojo savo kūrybos giesmę ir „Marijos giesmę“. Bažnyčios „Tiesos žodis“ muzikinė grupė atliko adventines giesmes: Ernesto Sandso „Aleliuja! Laukiame, Dieve, Tavęs“, himną „O ateik, o ateik, Emanueli“.Skambėjo ir eiliuotas žodis, kuriuo dalijosi broliai ir sesės Kristuje iš įvairių krikščioniškų bendruomenių.
Kiekvienas, pasidalijęs savo kūryba, muzikavimu, nuo pagrindinės vainiko žvakės uždegdavo po žvakę. Tokiu būdu, už lango tirštėjant vakaro sutemoms, tarp mūsų vis daugėjo dvasinės ir fizinės šviesos.
Baigiantis vakarui, bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė padėkojo visiems dalyviams, pasidžiaugė jų kūryba, iniciatyva, palaimino susirinkusiuosius ir pakvietė bendrai maldai. Visi sugiedojome bendrą giesmę „Įsikurk manoj širdy“, tačiau dar nesiskirstėme. Bendravome, linkėjome, vaišinomės arbata ir saldumynais.
Širdyje prašviesėjo, akys spinduliavo dėkingumą ir meilę. Namo grįžome sušildyti vienas kito tikėjimo ir vilties, džiugiai nusiteikę laukti didžiųjų metų švenčių.