Ėjau į Daivos Palionienės koncertą (kuris vyko Akmenės muziejuje balandžio 11 d.) nusiteikęs štai taip: „Na kas gali būti gero Akmenėje? Ką aš ten išgirsiu? Provincija...“ Viskas bus lėkšta.Štai tokių „teigimų“ jausmų vedinas pėdinau į muziejų, kur ir turėjo vykti koncertas. Ir dar pagalvokite - muziejuje. Pamatysim aptrintas, nedidelio miestelio relikvijas ir tiek. Tačiau manajam skeptikui teko labai nusivilti. Ir ne tik nusivilti, bet ir prisipildyti optimizmo, tryškusio iš autorinio koncerto organizatorės ir atlikėjos.
Pradžioje nelabai drąsiai Daiva priešpastatė savo dainas šiuolaikiniam pop menui ir vartotojiškai kultūrai, kaip ji pati sakė, „mirties kultūrai“, kuriai nesvarbu pats žmogus, o svarbi jo socialinė padėtis ir pasiekimai. Lengva ironijos druska pasūdytos dainos „vežė“ į kitokį pasaulį. Pasaulį, neimantį kyšių, nenuolaidžiaujantį neteisybei, nepritariantį smurtui. Pasaulį, mylintį Tėvynę, šeimą ir Dievą. Vertybes, kurias Daiva įvardino kaip esmines, kurių negalima išsižadėti.
Tai, kad autorė pavadino savo pasirodymą kaip atsaką į sapną, sukrėtusį ją ir privertusį padaryti išvadas naudojant talentą, tik dar labiau sustiprino ir sušildė visą koncerto atmosferą. Smagu buvo girdėti, kaip prie Daivos prisijungė jos muzikuojantys draugai Vytautas Kairys ir Sigitas Krasauskas. O jos mokinio pasirodymas ir talentas pranoko visus mano lūkesčius.
Nežinau, kodėl, bet išėjau iš koncerto paliestas ir susimastęs. Susimastęs apie savo gyvenimą. Perleidęs save per Daivos, Vytauto ir Sigito dainų filtrą, galvojau, kas man svarbu. Ar svarbu turėti daug materialinių gėrybių, ar vis tik neiti į kompromisą su sąžine ir gyventi taip, kaip buvo apdainuota atlikėjų dainose? Tokie tad mano įspūdžiai iš koncerto, kuris vyko „kažkur Akmenėje.“