Vienas iš „Tikėjimo žodžio“ bendrijos tikslų - tarnauti vargšams ir asocialiems asmenims visuomenėje. Panevėžio bažnyčioje gailestingumo tarnystė tęsiasi aštuntus metus - du kartus per mėnesį nakvynės namų gyventojams bendruomenės nariai atveža karšto maisto ir skelbia jiems Evangeliją.
Kalbiname už šią tarnystę atsakingą bažnyčios narę Vladą Zizienę.
Nuo ko prasidėjo nakvynės namų lankymas?
Noras lankyti Nakvynės namus buvo kilęs jau senokai, tačiau kai pirmą kartą ten nuėjome ir papasakojome apie mūsų norą padėti žmonėms ir juos maitinti, direktorius kategoriškai atsisakė mus įsileisti, sužinojęs, kad esame iš „Tikėjimo žodžio“. Po kelеrių metų pastorius manęs paprašė vėl nueiti į nakvynės namus. Eiti ten šiek tiek bijojau, galvojau, kad vėl mus sutiks priešiškai, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip - nakvynės namų darbuotojai net nustebo, kad norime ateiti ir pamaitinti žmones, netekusius namų, ir mielai sutiko, kad tai darytume. Atsivėrė tokia didelė Dievo malonė, jog tą dieną eidama iš nakvynės namų tiesiog verkiau iš laimės.
Iš pradžių mes Evangelijos neskelbėme, tiesiog atveždavome karšto maisto. Po kiek laiko vyresnioji socialinė darbuotoja mums pati pasiūlė, kad jei jau esame žmonės iš bažnyčios, galime ne tik maitinti, bet ir kalbėti apie tikėjimo dalykus. Iš pradžių tiesiog pasakojome, kaip įtikėjome Kristų. Ateidavo pasiklausyti ir socialinės darbuotojos, ir nakvynės namų direktorius, kad įsitikintų, jog nieko blogo nekalbame. Kai kurie darbuotojai lyg ir buvo nepatenkinti, kad nakvynės namai įsileidžia „Tikėjimo žodį“, tačiau vyresnioji socialinė darbuotoja jiems atsakė, kad jei nepatenkintieji surastų, kas tai padarytų geriau, tada mūsų tarnavimo būtų galima ir atsisakyti.
Taip pamažu pradėjome įgyti nakvynės namų gyventojų pasitikėjimą, žmonės prieidavo prie mūsų, pasakodavo apie savo bėdas, bandydavome juos paguosti, išklausyti, su jais kartu pasimelsti. Pamatėme, kad žmonės pradeda mūsų laukti, susipažinome su tais, kurie nuolat ten gyvena. Jei praeina daugiau laiko (vasarą nakvynės namų nelankome), žmonės mūsų laukia, pasiilgsta. Mums patiems tų nakvynės namų gyventojų pradeda trūkti - matau, kad pats Dievas į širdį įdeda tą ilgesį.
Ar sunku surinkti žmones, kurie padėtų tarnauti?
Kai iš pradžių tekdavo suorganizuoti ir kviesti, kas galėtų nuvežti maistą, kas galėtų pamokslauti, buvo gana nelengva, tačiau dabar tie, kurie pajuto tarnystės reikalingumą, patys nori patarnauti, ir tenka rinktis, kam teikti pirmenybę. Dievo malonė ir privilegija yra tarnauti vargšams, ir Dievas šitą tarnystę duoda iš savo gailestingumo, nes pats iš savęs tokių žmonių mylėti nepajėgtum.
Kokie žmonės gyvena nakvynės namuose?
Iš gero gyvenimo ten niekas neatsiduria - vieni praradę būstą dėl paskolų, kiti netekę namų dėl nenusisekusio verslo ir panašiai. Tačiau jie paprasti, nuoširdūs, atviri, be jokių kaukių, todėl jiems daug lengviau patarnauti. Dėl jų nuoširdumo taip pat norisi jiems patarnauti kuo geriau - tie, kurie ruošiasi kalbėti Dievo žodį, visada tai daro atsakingai.
O kaip atrodo įprastinis tarnavimas, kokį maistą atvežate?
Iš pradžių salėje kartu su žmonėmis išgeriame arbatos, begerdami juos pakalbiname, pasidomime, kaip sekasi, o po to būna kalbamas Dievo žodis, diskutuojama. Bendrauti jiems labai patinka, jie neskuba valgyti. Kai žmonės nebeturi ko paklausti, tada daliname pietus. Išverdame paprastą sotų patiekalą - troškinį iš įvairių kruopų, mėsos, daržovių. Prie arbatos sutepame batono su uogiene - tokius saldžius sumuštinius vyrai labai mėgsta.
Apie ką kalbatės su nakvynės namų gyventojais, kokie jiems iškyla klausimai?
Jie nori žinoti, kur buvo Dievas, kai jiems atsitiko vienokia ar kitokia nelaimė, kodėl Jis jiems nepadėjo. Tačiau kai jie girdi Evangeliją, girdi liudijimus, kad ir krikščionio gyvenime būna visokių sunkumų, pradeda suprasti, kad Dievas anaiptol nėra nuo jų nusigręžęs.
Žinau, kad pernai metais nakvynės namų gyventojams suorganizavote išvyką į „Vilties festivalį“?
Važiavo ne tik nakvynės namų gyventojai, bet ir visos keturios tų namų socialinės darbuotojos - labai dėl to džiaugiuosi. Dar labiau džiaugiuosi dėl to, kad po „Vilties festivalio“ turėjome galimybę nakvynės namuose tęsti darbą, dėti krikščionybės pamatus - nagrinėti „Dvylika mokinystės pamokų“. Iš pradžių galvojome, kad bus kokie penki ar šeši žmonės, kurie norės klausytis, bet jų buvo daugiau - atėjo net ir tie, kurie į „Vilties festivalį“ nevažiavo. Žmonės pakankamai ištikimai lankė šias pamokas, uždavinėjo klausimus apie tikėjimą. Per tą laiką, kol išnagrinėjome krikščionybės pagrindus, tapom kur kas artimesni, žmonės dar daugiau pradėjo mumis pasitikėti - tai negali nedžiuginti.
Ar nepavargote tiek metų tarnauti?
Tokį pat klausimą neseniai išgirdau iš vienos sesers. Aš jai atsakiau, kad jei kas pasakytų, jog tarnauti nebereikia, man iš tiesų būtų blogai, nes tai Dievo duota tarnystė. Nakvynės namų gyventojai mato, kad mes juos laikome tokiais pat žmonėmis, kaip ir kiti, nors turime daugiau už juos. O tuo, ką turime, galime dalytis. Matau, kad Viešpačiui patinka šita tarnystė, ir iš tiesų tai visos bendruomenės darbas - kas meldžiasi už nakvynės namus, kas aukoja, kas nuveža, kas patarnauja skelbdamas Dievo žodį.
Vienu metu buvau nusiminusi, nes per tiek laiko, kol tarnauju, nei vienas nakvynės namų gyventojas neprisijungė prie mūsų bažnyčios. Tačiau supratau, kad tai nėra svarbiausia, - juk žmogaus širdies aš nematau ir nežinau, ką jis galvoja. O galbūt jis parėjęs į savo kambarį jis mąsto apie tai, ką išgirdo, galbūt jis meldžiasi ir prašo Dievo, kad Jis pakeistų gyvenimą. Ir pagalvojau - kaip gerai, kad nakvynės namuose skelbiama Evangelija, kad žmonės išgirsta apie Jėzų.
Jūs jau man beveik atsakėte į klausimą, ar šis tarnavimas bažnyčiai reikalingas...
Bažnyčiai šis tarnavimas iš tiesų reikalingas. Mums reikalingi šitie žmonės, iš kurių galime pasimokyti nuoširdumo ir atvirumo. Mums reikia šito tarnavimo dėl to, kad mokytumės suprasti, jog Dievas yra su vargstančiais, ir kad yra dar arčiau nei mūsų, nors visuomenė tokius žmones atstumia. O Jam kiekvienas žmogus yra svarbus ir be galo brangus.
Vladą Zizienę kalbino Jurga Domarkaitė