Sausio 23 d., ketvirtadienio, vakarą Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje įvyko maldos susirinkimas minint krikščionių vienybę.Buvo meldžiamasi pagal 1 Kor 1, 1-17. Jau apaštalo Pauliaus laikais kilę susiskaldymai tarp tikėjimo namiškių kėlė nerimą - apaštalas ragino juos spręsti ieškant To, kuris visa vienija savo Kūne. Tad ir šiame maldos susirinkime buvo pabrėžiama tai, kas vienija krikščionis, o ne kas juos skiria.
Į maldos susirinkimą atvyko ganytojų ir tarnų iš kitų bendruomenių: evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Tomas Šernas, evangelikų liuteronų parapijos narys Miroslovas Krasovskis, Vilniaus krikščionių bendruomenės „Biblijos kelias“ vyresnysis pastorius Anatolij Dmitruk, Vilniaus dominikonų vienuolyno vienuolis brolis Bernardas Verbickas, Vilniaus „Malonės“ baptistų bažnyčios pastorius Steve Davis bei Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bažnyčios pastorius Irmantas Pinkoraitis. Susirinkimą sveikinimo žodžiu pradėjo Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Darius Širvys.
Svečiai, remdamiesi Šventuoju Raštu, išsakė mintis apie krikščionių vienybę bei maldos intencijas. Evangelikų reformatų bažnyčios vadovas Tomas Šernas priminė istoriją apie Jobą bei jo draugus, norėdamas pasakyti, jog dažnai elgiamės kaip tie draugai, kurie daugiau kalba neapgalvodami ir skaudindami, užuot supratę Jobo skausmą ir patylėję. Ganytojas ragino ir mus vienybės labui dažniau patylėti prieš Dievą ir vieni kitus.
Evangelikų liuteronų bažnyčios atstovas Miroslovas Krasovskis paminėjo baimę, kuri kyla dėl nežinojimo. Krikščionių vienybės kontekste tokia baimė gali kilti nesuprantant ir nežinant skirtingų bendruomenių tradicijų bei liturginių elementų. Tačiau susipažinus su kitomis bendruomenėmis atsiveria platesnis vaizdas apie Viešpaties bažnyčią kaip Jo Kūną ir Jo narius, savitai šlovinančius Dievą. Didelė Viešpaties šlovė ir didingumas negali būti sutalpintas tik vienoje bendruomenėje, nes Jis - visur esantis.
Vilniaus krikščionių bendruomenės „Biblijos kelias“ vyresnysis pastorius Anatolij Dmitruk rėmėsi Evangelijos pagal Joną 5 skyriaus pirmose eilutėse užrašyta istorija apie žmogų, sirgusį trisdešimt aštuonerius metus ir negalėjusį įlipti į tvenkinį, kurį kartkartėmis sujudindavo angelas. Kiti žmonės šioje istorijoje pirmi skubėdavo pasveikti, nepagalvoję apie šalia esančių skausmą, tačiau Jėzus pirmiausia kreipiasi į ligos sukaustytąjį. Ar mes norime, kad Jėzus mums padėtų būti vieningiems? Ar yra žmonių, kurie nors ir turėdami savo poreikių, pirmiau pasirūpins kitų poreikiais? Ar mes labai nusivilsime nesulaukę greito poreikių patenkinimo? Šie klausimai vertė apsvarstyti daugiau maldos intencijų.
Brolis Bernardas Verbickas iš dominikonų vienuolyno gražiai pastebėjo, jog žmoguje yra daugiau dalykų traukiančių prie Dievo negu skiriančių nuo Jo, tačiau piktasis nesnaudžia. Taip pat ir su vienybe, turime kur kas daugiau bendro, negu skiriančio. Juk mus vienija pats Jėzus Kristus. Mūsų vienybė teprasideda nuo mūsų pačių širdžių atsivertimo ir atsinaujinimo.
Baptistų „Malonės“ bažnyčios pastorius Steve Davis sakė, jog malda už krikščionių vienybę naudinga ne tik patiems krikščionims, bet ir visuomenei. Reikėtų nepamiršti, jog vienybė tarp mūsų - tai pirmiausia Šventosios Dvasios darbas mumyse. Pats Dievas pakvietė mus jame dalyvauti. Tik šio darbo esmė nėra sukurti vienybę, o ją išsaugoti. Nors mes patys dažnai neturime jėgų, stiprybės ar noro to pasiekti, bet Viešpats yra Tas, kuris teikia jėgų ir viltį, nes Dievui nėra neįmanomų dalykų (Lk 1, 37). Laiške efeziečiams 4 sk. 1-6 eilutėse galima surasti receptą, padėsiantį išsaugoti vienybę - pakęsti vienas kitą meilėje, būti romiais ir ypač nuolankiais prisimenant, į ką esame pašaukti.
Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bažnyčios pastorius Irmantas Pinkoraitis mintis apie vienybę dėstė bendravimo kontekste. Santykiai tarp žmonių, bendruomenių tiesiogiai priklauso nuo bendravimo. Nebendraujant nieko nesužinoma, nepažįstama, taigi negali būti ir vienybės. Kodėl bažnyčios kartais nebendrauja? Galbūt saugiau likti toje aplinkoje, kurioje yra mums pažįstami žmonės, pamokslininkai? Argi taip ne paprasčiau? Tačiau prisiminę apaštalus matome, jog jie neužsidarė savo bendruomenėje, o pasklido po visą pasaulį skelbdami Evangeliją ir susidurdami su įvairiausiomis tradicijomis. Ar nereikėtų pakeisti širdies nuostatos ir nebijoti priimti kito? Juk gyvenant su Dievu neįmanoma nebendrauti su kitais, nors bendravimas reikalauja aukos.
Savo mintimis dalijosi ir Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Darius Širvys. Susiskaldymas kartais gali asocijuotis su perplėšimu. Kaip perplėšti rūbai, taip kartais ir krikščionys gali būti pasidalinę dėl skirtingų tradicijų, liturgijos, apeiginių rūbų ar žodyno. Tačiau net ir turint išorinių skirtumų turime prisiminti, kad giliau vilkime tą patį apatinį rūbą, prigludusį prie pačios širdies - Kristų. Laiške kolosiečiams 3 skyriaus 12 eilutėje skaitome: Todėl, kaip Dievo išrinktieji , šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu ir ištverme. Iš šios eilutės matyti, kokie turėtų būti mūsų išoriniai rūbai, kai mūsų širdį dengia vienodas apatinis rūbas. Kartais nuolankumo rūbas sunkiai priglunda prie širdies, yra grubus mūsų kūniškai prigimčiai, duria tarsi ašutinė. Tačiau privalome priprasti prie šio drabužio, nes jis mums, krikščionims, yra tiesiog privalomas. Nes šis drabužis - tai Kristus, kelias į vienybę.
Maldos susirinkimo metu skambėjusios giesmės maloniai nuteikė bei džiugino, vertė susimąstyti, padėjo nuoširdžiai pašlovinti Dievą visų konfesijų atstovams. Po susirinkimo svečiai ir bažnyčios lankytojai buvo pakviesti į agapę.
Norisi padėkoti svečiams bei nepamiršti išsakytų minčių ir pastebėjimų, nuolatos maldos dvasioje džiuginti Viešpatį prašant taikos bei vienybės ir nepaliauti dėkoti Jam.