Penktadienio vakarą Neumanno bendrabučio fojė prie staliukų jaukiai susėdusius dalyvius pasveikino LCC tarptautinio universiteto rektorė dr. Marlene Wall. Rektorė kalbėjo, kad mes, krikščionys, esame šviesa. Tačiau Kristaus šviečia ne tik tikintiesiems - bažnyčios paskirtis nešti ją tamsoje skendinčiam pasauliui.
Pirmąjį konferencijos pranešimą tema „Biblinis ir pastoracinis atsakas į sunkmečius bendruomenėje“ skaitė dr. Thomas Boone. Pranešėjas kalbėjo, kad tik bažnyčiai Dievas yra paskyręs ypatingą tikslą - pakeisti pasaulį. Visgi kelias į šį tikslą nėra lengvas. Tikinčiajam, kuris pasišvenčia tarnauti Viešpačiui, gali tekti atsidurti tokiose aplinkybėse, į kurias Dievo žmogus, rodos, jokiu būdu negali patekti. Pateptas karaliumi Dovydas nesėdėjo soste, o nuo Sauliaus persekiojimų slėpėsi urve (1 Sam 22) ir drauge su keturiais šimtais atmestųjų bei viltį praradusių vyrų vogė nuo Viešpaties aukuro, kad nemirtų badu. Tačiau tame urve su juo buvo Viešpats, kuris ir išaukštino jį metui atėjus. Konferencijos dalyviams dr. Thomas papasakojo ir savo gyvenimo istoriją - ne vienerius metus trukusią kelionę nusivylimo slėniu, per kurį teko eiti iširus šeimai. Visgi liudijimai apie Dievo tarnų išgyventus sunkumus negąsdina, o įkvepia, nes didžiausia Dievo šlovė regima tuomet, kai galinga savo ranka Jis prisiliečia prie kenčiančio žmogaus. Tada rauda virsta džiaugsmu, o ašutinė - linksmybe (Ps 30). Nors visi susiduriame su sunkumais, paskutinis žodis tenka ne jiems, nes tarnaujame Dievui, kuris gali paversti liūdesį džiaugsmu.Tuomet toliau žodis buvo suteiktas Laisvųjų krikščionių bažnyčios vyskupui, pastoriui Artūrui Rulinskui, kuris pradėjo nuo liudijimo apie savo pašaukimą. Remdamasis Dievo žmonių pavyzdžiais pastorius priminė, kad su sunkumais tarnystėje susiduria net didžiausi, ypatingomis malonėmis apdovanoti tarnai (1 Tim 1, 3; 2 Tim 1 sk.). Timotiejus tarnavo bažnyčioje, kurią įkūrė Paulius, tačiau Pauliui išvykus pasijuto toks vienišas ir galbūt svetimas, kad net norėjo bėgti iš Efezo - t. y. trauktis iš tarnystės. Pašaukimu buvo nusivylęs Abraomas, Jokūbas ir kiti. Net apaštalas Paulius paskutiniuose laiškuose iš kalėjimo rašė, kad jį paliko visi bendražygiai (2 Tim 4, 10). Išlikti tarnystėje, kuriai esi pašauktas - vienas iš sunkiausių dalykų. Kita vertus, tarno gyvenimas gali būti toks komplikuotas, kad išbarstomos net didžios malonės. Elijas, Eliziejus, Dovydas ne tik šlovingai tarnavo Dievui, bet nusidėdavo vienokiomis ar kitokiomis nuodėmėmis. Valdžia, pinigai ir seksas gundo daugelį tarnautojų - šiems pasaulio dalykams atsispirti ne taip lengva, tad svarbu bendrauti su panašios dvasios žmogumi, guostis vieniems kitais, kaip tai darė Paulius ir Timotiejus. Be to, Raštas primena mums, kad visi, kurie nori gyventi maldingai, bus persekiojami. Tarnavimas nėra žaidimas, tad žvilgsnis neturi nukrypti nuo Kristaus, kryžiaus ir išgelbėjimo. O Viešpats pažįsta savuosius ir kiekvienam sėkmingai baigusiam bėgimą ruošia po vainiką.
Išklausę pranešimus, konferencijos dalyviai mažose grupelėse diskutavo apie savo bendruomenėse išgyventas sunkias situacijas, pagalbą kenčiantiems.
Antrosios konferencijos dienos - šeštadienio tema „Bažnyčios vaidmuo sužeistame pasaulyje“. Tą rytą kalbėjęs Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas savo pamokslui pasirinko Laiške kolosiečiams apaštalo Pauliaus išsakytą mintį (Kol 1, 24-29): Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno - bažnyčios. Liudydamas apie skaudžius asmeninius išgyvenimus ir jų metu patirtą Kristaus aplankymą, pastorius teigė, jog Dievas naudoja kentėjimus ir išbandymus, kad krikščionio kelionė Viešpatyje būtų ne vien knyginė. Silpnas žmogus labiau pasitiki Kristumi, o kentėjimai padeda geriau Jam paklusti (Hbr 5, 8). Kad suvoktume priklausomybę nuo Kristaus, Jam reikia atimti iš mūsų stabus - visa tai, kuo be Jo mes pasitikime arba ką mylime, net jei tai būtų dovanos ar tarnystė. Todėl Dievas mumyse matomas labiau, kai garbiname Jį kančioje, o ne savo šlovėje.
Pagrindinį šeštadienio pranešimą skaitė pranciškonų gimnazijos kapelionas, pranciškonų vienuolis brolis Paulius Vaineikis. Nuotaikingai ir vaizdžiai kalbėdamas, kapelionas ieškojo atsakymo į klausimą: „Koks mano, kaip krikščionio, vaidmuo sužeistame pasaulyje?“ Pranešėjas teigė, kad krikščionis nekovoja prieš pasaulį - jis kovoja už pasaulį. Pasaulis nėra blogis, nes visa, ką Dievas sukūrė, buvo gera. Bažnyčioje gimsta Dievo vaikai, todėl joje turi būti sudaromos sąlygos jiems augti. Dvasininkas dalijosi vienuolių pranciškonų praktikuojama dvasinio augimo sistema. Visų pirma tikintysis turi suvokti savo, kaip žmogaus, tapatybę - tam prireikia bent poros metų. Antroji pakopa - krikščioniška formacija, t. y. suvokti save kaip Dievo vaiką. Paskutiniame etape būsimasis tarnas suvokia savo konfesinę tapatybę, kuri taip pat labai svarbi.Kaip Dievas mato bažnyčią? Bažnyčia - į pažadėtąją žemę plaukiantis laivas. Laivas privalo judėti, nes kitaip nuskęs, tačiau jį pirmyn varo ne irklai - žmogaus pastangos, o bet Šventosios Dvasios vėjas. Vienas svarbiausių sėkmingos kelionės veiksnių - nuolat atsiversti (Mt 3, 1-2; 4, 17; Apd 2, 37) - gręžtis į Dievą, atsiversti Raštą bei pakeisti kryptį, mąstymą, kasdien į tarnavimą, bažnyčią, pasaulį pažvelgti naujai.
Po bendros sesijos konferencijos dalyviai galėjo pasirinkti du iš septynių interaktyvių mokymų bei seminarų. Seminare „Kaip neperdegti tarnaujant?“ LCC tarptautinio universiteto psichologijos katedros dėstytoja Gina Levickienė priminė, kad Dievas sutvėrė žmogų kaip harmoningą būtybę, tad svarbu neprarasti pusiausvyros tarp fizinei, emocinei, psichinei bei dvasinei sritims skiriamo dėmesio. Besitęsiantis stresas lemia „perdegimą“, kuris neigiamai veikia ir asmeninį, gyvenimą, ir tarnystę. Pasinaudodami įdomia dėstytojos parengta medžiaga, seminaro dalyviai braižė „gyvenimo ratą“, atspindintį pasitenkinimą įvairiomis gyvenimo sritimis (bei pusiausvyrą), ir galėjo pamąstyti, ar pavyks kasdienėje gyvenimo kelionėje tokiais „ratais“ važiuoti pernelyg nekratomiems... Kito priešpietinio seminaro „Kaip klausytis ir suteikti pastoracinę pagalbą kritinėse situacijose“ vedėjas - Grinvilio pirmosios presbiterionų bažnyčios pastorius pastoracinei tarnystei dr. Stanas Johnsonas mokė apie tai, kaip patarnauti sužeistiems broliams. Pastorius pabrėžė, jog labai svarbu abipusis pasitikėjimas, nuolatinis rūpestis sužeistuoju, konfidencialumas bendraujant. Trečiąjį seminarą „Kaip atskirti psichologines problemas nuo dvasinių“ vedė LCC tarptautinio universiteto psichologijos katedros dėstytojas, klinikinis psichologas Marcelis Floresas.
Vieną iš popietinių temų - „Tarnystė specialių poreikių turintiems vaikams“ pristatė Panevėžio „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės pastorius Ramūnas Jukna. Pastoriaus, kuris taip pat yra diplomuotas psichologas ir dirba specialioje mokykloje, mokymas buvo skirtas neįgalius vaikus auginantiems tėvams. Remdamasis tyrimo duomenimis, jis teigė, kad 40 proc. tėvų, sužinoję apie vaiko negalią, išgyveno kaltės jausmą, 35 proc. jautė pyktį Dievui. Be to, neįgalaus vaiko gimimas dažnai lemia socialinę atskirtį. Kaip tokioms šeimoms galėtų patarnauti krikščionių bendruomenė? Bendruomenės uždavinys - tiesti tiltus į tuos žmones, teikti socialinę paramą, priimti tokias šeimas ir leisti joms būti bendruomenės dalimi.
Miesto bažnyčios vyresnysis Roman Gaiduk su žmona, LCC tarptautinio universiteto psichologijos katedros dėstytoja Julija Gaiduk, seminare „Kaip padėti šeimoms, išgyvenančioms santuokos krizę“ pristatė tokių šeimų konsultavimo modelį. O misionierius Henrikas Žukauskas su žmona Gilija kitame seminare „Menas kaip atsakas į sunkumus“ priminė, jog menas neatsiejamas nuo paties Šventojo Rašto (poetinių išminties knygų), o kūrybingumas būtinas jo aiškinimui. Šv. Pranciškaus onkologiniame centre tarnaujantis brolis Benediktas Jurčys kalbėjo tema „Viltingas atsakas į nepagydomas ligas“.
Konferenciją apibendrino jos moderatorius, krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyresnysis pastorius Gabrielius Lukošius, kuris trumpai paminėjo svarbiausias kiekvieno pranešimo mintis bei priminė, kad Šventasis Raštas nežada lengvo, nerūpestingo gyvenimo, nes tik per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę (Apd 14, 22).Nors Krikščioniškų bendruomenių ugdymo konferencija daugiausia suburia taip vadinamųjų netradicinių Lietuvos evangeliškų bendruomenių tarnautojus, renginys atviras visiems krikščionims, ir yra tikro ekumenizmo pavyzdys. Anot dr. Thomo Boone, svarbus skiriamasis konferencijos bruožas - tai vienybė, galimybė skirtingų bendruomenių atstovams drauge šlovinti, klausytis skelbiamo Žodžio, dalytis patirtimi seminaruose bei susitikti su ta pačia Dvasia tarnaujančiais broliais ir seserimis. Ir nors bažnyčios kelią pasaulyje ženklina sunkumai, jo gale laukia Viltis (vaizdo įrašą, kuriame dr. Thomas Boone trumpai apžvelgia šią konferenciją (anglų kalba), galite peržiūrėti čia: http://youtu.be/6PJiXSAxlTc).
Šios konferencijos metu neapleido įspūdis, kad į Jaunikio puotą Kristaus nuotaka nebūtinai ateina pasidabinusi puošniais ar liturginiais rūbais, nebūtinai prisistato skambiais titulais ar vardais. Kartkartėmis ji - tarsi saulėje nudegusi tamsiaodė piemenaitė (Gg 1, 6), kukli, bet karštai mylinti savo Jaunikį ir - to labiausiai viliamės ir siekiame - labai Jo branginama.
---------------------------
Kelių konferencijos dalyvių įspūdžiai:
Tokioje konferencijoje dalyvau pirmą kartą. Patiko pati universiteto aplinka, seminarų temos, šlovinimas. Kadangi vienu metu vyko keli seminarai, buvo galima pasirinkti sau aktualią ar tiesiog norimą temą. Seminare, kurio tema „Kaip padėti šeimoms, išgyvenančioms santuokinę krizę“, gavau vertingos informacijos. Sakyčiau, gavau instrumentą, su kuriuo galima darbuotis suteikiant pagalbą bei konsultuojant žmones. Mane nustebino vedėjų pasiūlytas modelis, kuris sudarytas iš kelių žingsnių. Seniau galvodavau, kad norint padėti žmonėms spręsti jų tarpusavio konfliktus, būtina pradėti nuo atleidimo, tačiau seminaro metu sužinojau, jog siūloma nuo malonės t. y. dovanos vienas kitam, o po to jau seka kiti veiksmai: teisingumas, supratimas, pasitikėjimas ir tik tada atleidimas, kuris ir atneša vidinį išgydymą.
Utenos Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Darius Venslovas
Manau, kad bažnyčioje tarnaujantiems žmonėms trūksta mokymų ar renginių, tad ši Klaipėdos konferencija kiek užpildo šią spragą. Dievo tarnų patirtis, jų liudijimai apie tai, kaip jie išgyveno vienus ar kitus sunkumus, guodžia, sustiprina, suteikia vilties.
Man labai naudingas buvo psichologijos dėstytojos G. Levickienės interaktyvus seminaras, kurio metu galėjome įvertinti skirtingas savo gyvenimo sritis, pamatėme, kurioms iš jų reikia skirti daugiau dėmesio, kad gyvenimas būtų subalansuotas ir tarnaudami „neperdegtume“. Susimąstyti privertė ir Pranciškonų vienuolio Benedikto vedamas seminaras „Viltingas atsakas į nepagydomas ligas“. Esu dėkinga konferencijos rengėjams už pagalbą kitaip pažvelgti į gyvenime ir tarnavime patiriamus sunkumus.
Laikraščio „Ganytojas“ priedo redaktorė Žaneta Lazauskaitė
LCC konferencijoje dalyvavau pirmą kartą. Nusprendžiau dalyvauti, nes „užkabino“ renginio pavadinimas „Vesti per sunkumus į viltį“. Nuo metų pradžios jaučiau dvasinį nuovargį, buvau sutrikusi, šiek tiek pasimetusi. Tikėjausi, jog konferencijos metu išgirsiu, kaip kitiems krikščionims sekasi kovoti tikėjimo kovas ir patirsiu atgaivą Viešpatyje. Konferencija paliko tikrai gerą įspūdį. Mane ypač palietė konferencijos atidarymo metu dr. Thomo Boone skelbiamas žodis - „Ar turėtų bažnyčia paversti sunkumus viltimi? Pamąstymai iš 30 Psalmės“. Girdėdama pranešėjo asmeninį liudijimą buvau sustiprinta, paguosta, padrąsinta. Naudingas buvo ir pastoriaus Artūro Rulinsko paraginimas išlikti tarnystėje, kad ir kiek mums tai kainuotų. Kai apie sunkumus bendruomenėse, pagalbą kitiems tikintiesiems diskutavome mažose grupelėse, vėl buvau padrąsinta, nuraminta. Buvo gera išklausyti vieniems kitus, pasipasakoti problemas.
Anykščių Tikėjimo žodžio bendruomenės vyresnioji Birutė Venteraitienė