Atvykę į Kauną susitikome su šios ekskursijos gidu, istoriku dr. Deimantu Karveliu. Pradėdamas mūsų kelionę Raudondvaryje, palinkėjo kiekvienam iš mūsų vėl iš naujo pamilti Lietuvą.
Raudondvario (anksčiau vadinamo Aukštuoju dvaru, dar vėliau - Aukštuoju Raudondvariu) mūrų spalva padovanojo pavadinimą ir visai gyvenvietei. Dvaro architektūros ansamblį sudaro XVI a. pilies rūmai, oranžerija, arklidės, liokajaus namas, svirnai, ledainė ir parkas. Tai buvo reprezentaciniai rūmai, neturintys jokios gynybinės reikšmės. Sužinojome, kad šis dvaras turėjo daug šeimininkų, pradedant Radvilų šeima ir baigiant grafu Tiškevičiumi, kuris ir išpuoselėjo šį dvarą. Raudondvario dvaras anuomet garsėjo kaip kultūros ir meno centras. Rūmuose būta dailės galerijos, bibliotekos. Deja, dar neprasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, visos vertybės buvo išgrobstytos.
Deimantas Karvelis paminėjo, kad I pasaulinio karo metais rūmuose buvo įsikūrusi vokiečių Oberosto valdybos būstinė. Čia dirbo ir vokiečių rašytojas Arnoldas Cveigas, parašęs romaną „Mindaugas II“.Akies krašteliu pažvelgę pro anuomet buvusios oranžerijos langus (dabar čia veikia restoranas ir viešbutis), galėjome pamatyti didžiausią Lietuvoje augančią palmę. Pasigrožėję parku, vaizdingomis dvaro apylinkėmis, tęsėme savo kelionę palei Nemuną.
Nemuno slėnyje mums atsivėrė gražus Seredžiaus miestelis, sudominęs dėl garbingą šio krašto praeitį liudijančio, legendomis apipinto Palemono kalno - XIII a. piliakalnio, ant kurio stovėjo daug kryžiuočių ordino puolimų atlaikiusi Pieštvės pilis, pavadinta nuo papėdėje srūvančio Pieštvės upelio. Užlipę stačiuose piliakalnio šlaituose įrengtais laipteliais, pasiekėme maždaug 30 m aukštį, nuo kurio kvapą gniaužė nuostabūs vaizdai. Stovėdami šio kalno viršūnėje, galėjome iš naujo patirti, kokia graži yra mūsų šalis, kokią didingą praeitį ji mena. Būtent čia iš istoriko Deimanto Karvelio lūpų išgirdome Palemono kalno legendą. Pasak XIX a. istorikų, Nerono valdymo laikais iš Romos pabėgęs jo giminaitis Palemonas. Mūsų kraštą pasiekęs plaukdamas Baltijos jūra, vėliau Nemunu. Čia suradęs prieglobstį, pasistatęs pilį ir gyvenęs. Iš jo palikuonių kilę kunigaikščiai, o jis vadinamas Lietuvos ir Žemaitijos valdovu. Tačiau tai tik legenda. Vis dėlto labiau tikėtina tiesa, jog nuo 1293 iki 1363 metų atkaklių lietuvių dėka Pieštvės pilis atsilaikė nuo kryžiuočių antpuolių. Ir kartu su Veliuonos pilimi tapo neįveikiamu Lietuvos skydu. Dar mums istorikas Deimantas Karvelis paminėjo apie šio piliakalnio papėdėje rastą tikrų tikriausią lobį. Seredžiaus miestelio gyventojai, ardami bulvių lauką, rado kelis šimtus senovinių monetų, bylojančių apie anksčiau čia vykusią prekybą.
Savo kelionę Panemune tęsėme toliau. Netoli pavažiavę, sustojome prie Belvederio dvaro. Dvaras, kurio pavadinimas išvertus iš italų kalbos reikštų „gražus vaizdas“, šiuo metu atrodė gana apgailėtinai. Supelėjusios sienos, nubiręs tinkas, suplėšyta plėvele ir senomis lentomis apkalti išdaužyti langai, begriūnantis stogas, nepatvarūs mediniai laiptai... kėlė gailestį ir susirūpinimą šio dvaro likimu. Juk tiek daug Lietuvoje yra išskirtinių, įdomių ir įsimintų vietų. Tad jas tiesiog būtina saugoti neleidžiant griauti ir niokoti nei gamtai, nei žmonėms, neleidžiant jiems šiaip sau išnykti be pėdsakų.
Lydimi tokių minčių, atvažiavome į netoli esantį Veliuonos miestelį. Čia aplankėme katalikų bažnyčią, pastatytą iš karto po Žemaitijos krikšto. Kaip paminėjo mūsų gidas, jos pradininku buvo Vytautas Didysis. Bažnyčioje mus pasitiko ilgametis jos tarnautojas, kurio lydimi pakilome į bokštą virš varpinės. Pro mažyčius langelius galėjome pasigrožėti miestelio apylinkėmis: vingiuojančia Nemuno juosta, Veliuonos piliakalniu. Į jį ir įkopėme. Pagal tradiciją jis laikomas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino žūties vieta. Kadaise stovėjusi Veliuonos pilis suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos istorijoje. Ji tapo svarbiu Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Ordino atstovais vieta. Šioje pilyje buvo sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią vakarinės Lietuvos sienos išliko iki XX a. Nusileidę nuo piliakalnio, turėjome laiko pavaikščioti Veliuonos dvaro parke.
Kitas mūsų sustojimas buvo Raudonės pilis, kurią kaip savo asmeninę rezidenciją XVI a. pabaigoje pastatė pirklys iš Prūsijos - Krišpinas Kiršenšteinas, anuomet prekiavęs mišku ir pelenais. Vėliau pilies šeimininkai daug kartų keitėsi. Šiuo metu čia įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Galėjome užlipti į 33,5 m aukščio pilies bokštą, iš kurio atsiveria gražus gamtovaizdis - Nemuno vingiai, parkas ir Raudonės miestelis. Vėliau norintys galėjo išbandyti rankos miklumą šaudydami iš lanko, pajodinėti arkliais, ar pasivažinėti arkliu pakinkytame vežimaityje.
Tęsėme kelionę toliau. Papietavę jaukioje pilies kavinėje, aplankėme ir pačią Panemunės pilį, įsikūrusią tarp Jurbarko ir Kauno. Ten mums istorinių žinių suteikė vietinė gidė. Trumpai susipažinę su pilies istorija, apžiūrėjome kadaise buvusias puošnias, šios pilies šeimininko, - Antano Gelgaudo, - šeimos rezidencijos patalpas. Šiuo metu Panemunės pilis priklauso dailės akademijai, tad joje susipina išlikę klasicizmo bruožai ir šių laikų modernus menas. Nusileidome į rūsius, kuriuose buvo laikomos vyno atsargos. Kraupiai nuskambėjo karcerio istorijos. Nepaklusnius tarnus, skolininkus su virvėmis nuleisdavo į 6 metrų gylio duobę. Jei atliekantis bausmę ir toliau nesutikdavo su jam iškeltomis sąlygomis, bausmė būdavo griežtinama - pripildavo šalto vandens, prileisdavo žiurkių. Sakoma, kad ilgiausiai karceryje išbuvo žmogus 3 mėnesius. Užlipome ir į pilies bokštą, kurio storas mūro sienas liudijo šaunamosios angos. 2009 m. pradėtos pilies rekonstrukcijos neleido šiam istoriniam Lietuvos paveldui sunykti. Sutvarkytas prie pilies besiglaudžiantis įspūdingas parkas. Sukurta nauja tvenkinių sistema, supilti kalneliai, pastatytos pavėsinės džiugina kiekvieno akį ir norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Tačiau mūsų grupė turėjo aplankyti vieną iš paskutinių, o gal net ir svarbiausių objektų - Rambyno kalną. Pravažiavę Jurbarką, nulijus lietui jau vakare pasiekėme kelionės tikslą. Į legendomis ir padavimais garsėjantį Rambyno kalną užkopėme nušvitus saulei. Nuo apžvalgos aikštelės, 46 metrų aukštyje atsivėrė nuostabi panorama į Nemuno žemupį, plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje besidriekiančius tolius, priklausančius Kaliningrado sričiai. Ši vieta siejama su viena iš išnykusių baltų genčių - skalviais. Spėjama, kad ant Rambyno kalno galėjusi stovėti garsi Ramigės pilis, kurią sunaikino kryžiuočiai. Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kalno buvusį aukų akmenį. Deimantas Karvelis mums vieną jų ir papasakojo. Sakoma, kad vienas vokietis, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, pasamdęs tris vyrus šiam akmeniui suskaldyti. Akmuo buvo suskaldytas, tačiau nelaimių jie neišvengė. Sužinojome ir apie čia gyvenusį (Bitėnuose) lietuvybės puoselėtoją, Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų. Jis prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo. Kartu su J. Basanavičiumi išleido pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“. Buvo vienas iš iniciatorių prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Neoficialiai laikomas Mažosios Lietuvos prezidentu. Jo paragintas Vydūnas parašė pirmąją savo knygą. Šiuo metu buvusios Bitėnų mokyklos patalpose veikia Martyno Jankaus memorialinis muziejus.
Nusileidę nuo Rambyno kalno, nuvykome į netoli esančias Bitėnų kapines, kurios vadinamos Mažosios Lietuvos šviesuolių panteonu. Čia perlaidoti Vydūno, Martyno Jankaus palaikai. Žmonių, kurių vardai įrašyti į Lietuvos istorijos knygą. Kurie paliko didelį indėlį lietuvybės puoselėjimui, nes mylėjo savo kraštą ir buvo dideli jos patriotai.Ši kelionė praturtino mus visokeriopai. Istoriko dr. Deimanto Karvelio dėka, buvo atskleisti negirdėti Lietuvos istorijos puslapiai. Aplankę Panemunės pilių regioną, vieną objektą po kito, kaip mozaika susidėliojo gražus paveikslas. Dėkojame mūsų gidui už turiningai praleistą laiką kartu.
Nuotraukos Danieliaus Juknos