Pradžioje, kaip esame įpratę, žvilgsnius nukreipėme į Viešpatį - drauge su šlovinimo grupe giedojome istorines Viešpatį šlovinančias giesmes ir psalmes. Vilniaus bažnyčios pastorius Darius Širvys pristatė ir renginyje dalyvaujančius evangelikų reformatų dvasininkus, atkreipė dėmesį, kad tai jau antrasis renginys šiais metais, kuriame problemas gvildename drauge su broliais reformatais (spalio 25 d. Kėdainiuose vyko ekumeninis renginys - seminaras „Evangelikų švietimas. Mokyklos“ (http://btz.lt/lt/naujienos/1/7499).
Tiek pastorius Darius Širvys, tiek pranešėjas Deimantas Karvelis pacitavo evangelikų reformatų kunigo Tomo Šerno žodžius: „Evangeliko tapatybė bei savimonė Lietuvoje nėra paprastai akademiškai nusakomas dalykas, bet gyvas - nuolatos kintantis, sudėtingai, kartais ir skausmingai apibrėžiamas - dydis.“
Istorikas Deimantas Karvelis paminėjo, kad evangeliko tapatybė Lietuvoje nėra tyrinėta ar aprašyta ir, iškėlęs retorinius klausimus - Ar istoriniai evangelikai skiriasi nuo modernių? Ar istorinis Kristus skiriasi nuo modernaus Kristaus? - pažymėjo, kad bažnyčia yra vienintelė institucija žemėje su amžinybės antspaudu, tad istorinis pjūvis - labai svarbus.Visgi svarbu išsiaiškinti, kas apskritai yra tapatybė. Kaip ji apibrėžiama?
Pranešėjas paminėjo, kad tapatybės paieškos - tai tiesos paieškos, kurios ieškant galima nuklysti. Egzistuoja 4 tapatybės pavidalai: 1) neaiški tapatybė; 2) užsisklendimas (kai asmuo kam nors įsipareigojęs, bet nesvarsto jokių alternatyvų; įgyvendina tam tikrus tikslus, bet niekada asmeniškai jų neapmąsto); 3) moratoriumas (pereinamoji būsena, būdinga žmonėms, kurie aktyviai kuria ir ieško savo tapatybės. Tai krizė, trokštant savo gyvenime būtinai ką nors keisti); 4) pasiekta tapatybė (būdinga žmonėms, kurie išgyveno kritinį periodą ir apsisprendė, bet tai dar nereiškia tapatybės paieškų pabaigos).
Išvardijęs ir 5 formalius, akademiniam pasauliui suprantamus religinės tapatybės kriterijus, Deimantas Karvelis pakvietė atidžiau pažvelgti į mums, tikintiesiems, svarbesnius neformalius religingumo rodiklius. Martynas Liuteris yra pasakęs: „Krikščionis neturi nieko žinomesnio ir šlovingesnio nei įsitikinimai.“
Bene pirmieji Lietuvoje apibrėžti evangelinę tapatybę XVI a. bandė Abraomas Kulvietis - pirmasis lietuvis, parašęs pirmąjį tikėjimo išpažinimą; Stanislovas Rapalionis, Mikalojus Radvila Juodasis.
Tyrinėdamas istoriją, Deimantas Karvelis išskyrė 7 svarbius bruožus, išskiriančius evangelinio tikėjimo žmones nuo kitų krikščionių:
1. Išskirtinis dėmesys tikram atsivertimui. XX a. vid. prancūzų istorikas Pjeras Šoniu labai tiksliai yra užrašęs: „Bažnyčios istorija - žmonių, sutikusių gyvą, prisikėlusį Jėzų Kristų, istorija.“ Tačiau Deimantas Karvelis įspėjo, kad čia slypi ir pavojų: vargu ar įmanoma apibrėžti atsivertimo į evangelinį tikėjimą pavidalus ir būdus. Mat tiek iš Biblijos, tiek iš bažnyčios istorijos žinome, kad atsivertimų būna pačių įvairiausių: ir žaibiškų, kaip Pauliaus, ir trukusių ilgiau, ir slaptų kaip Nikodemo ir pan. Patyrinėję lietuviškos krikščionybės istoriją taip pat rastume įvairių pavyzdžių. Vis dėlto svarbiausia ne atsivertimo būdas, bet pats faktas. Be to, evangelikai ypatingą dėmesį skiria asmeniniam tikėjimui ir asmeniniam Rašto pažinimui.
2. Biblistinis požiūris - Šventasis Raštas yra didžiausias autoritetas. Šiomis dienomis mums nebereikia rūpintis, kad Šventasis Raštas išvystų dienos šviesą, tačiau susiduriame su kitu iššūkiu - ką daryti, kaip veikti, kad Šventasis Raštas pasiektų žmonių širdis?
3. Svarbiausia žinia, formuojanti tikinčiųjų gyvenimą, yra Jėzaus Kristaus kryžius. Tai padeda atsakyti į kitus klausimus: koks turėtų būti santykis su valstybe, su tradicine bažnyčia? Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka (1 Jn 4, 15).
4. Savęs siejimas su konkrečia bendruomene, judėjimu ar konfesija. Martynas Liuteris rašė: „Bažnyčia yra ten, kur Dievo žodis mus kalbina, o mes jam atsakome malda ir giesme.“
XVI a. žymus evangelikas Stanislovas Rapalionis knygoje „Disputas dėl Bažnyčios ir jos požymių“ rašė: „Kadangi daugelis mano, kad Dievas be skirtumo pripažįsta visas religijas, dėl to tikintiesiems reikia priminti, kad yra tik vienintelė po visą pasaulį išsisklaidžiusi bendrija, kurią Dievas išskyręs ir, atmetęs visas kitas, pripažįsta, globoja ir amžinuoju gyvenimu apdovanoja. Todėl reikia stropiai tyrinėti tos bendrijos požymius, kad, užuot žavėjęsi esme, nesižavėtume šešėliais. [...] Yra tik du visais laikais reikalingi ir pakankami bažnyčios požymiai: tikras Žodis ir tinkamas sakramentų teikimas.“ Mikalojus Radvila Juodasis apie tai rašo dar aštriau.
Istoriko nuomone, istorinė tradicija neturėtų atskirti skirtingų evangelinių bendruomenių. Turintys trumpesnę istoriją turėtų nuolankiai įsiklausyti į tuos, kurie turi ilgesnę istoriją, iš jų pasimokyti. Vis dėlto tapatybės pagrindas yra ne istorija, bet kertiniai tikėjimo postulatai, Evangelijos žinia. Kertiniu evangelinės krikščionybės išpažinimų, pamokslų, teologinių ieškojimų, konfesinės literatūros, evangelizacinės ir misionieriškos veiklos, liturginių sprendimų ir net savo santykių su kitais apibrėžimų akmeniu turėtų būti Šventasis Raštas. Tik Biblijoje turėtų būti ieškoma sprendimų, susidūrus su šiuolaikiniais iššūkiais.5. Evangelinė krikščionybė - švietėjiška krikščionybė. Nuo pat Reformacijos laikų evangelinės bažnyčios skyrė didelį dėmesį vaikams ir jaunimui, rūpinosi, kaip perteikti tikėjimą jaunajai kartai taip, kad jie patys vieną dieną sutiktų gyvą ir prisikėlusį Jėzų. Tokias nuostatas liudija ir Mikalojaus Radvilos Juodojo laiškas sūnui, ir Kristupo II Radvilos instrukcija sūnui Jonušui, siunčiant jį studijuoti į Europą.
6. Evangelikai - nepolitikuojantys krikščionys. Ar evangelinis tikėjimas turi būti pripažintas valstybiniu lygiu, ar šis siekis yra vertybė? Istorija liudija, kad bet koks tikėjimo pripažinimas niekuomet neduodavo nieko gero.
Su kuo sietina bet kokios religijos, taip pat ir evangelikų, tapatybė valstybėje? Lietuvos Respublikos religinių bendrijų įstatymas sako: „Valstybė pripažįsta bendruomenes, remiantis istoriniu, kultūriniu ir dvasiniu paveldu.“ Valstybei neįdomus mūsų teologinis mokymas ar vertybės. Tad istorikas klausia, ar mums reikalingas valstybės pripažinimas. Žvelgdami į istoriją matome, kad žymiesiems Lietuvos evangelikams niekada nereikėjo nei valstybės, nei tradicinės bažnyčios pripažinimo. Jie rūpinosi vieninteliu pripažinimu - kad Viešpats juos pripažintų. Valstybės pripažinimo reikia nebent persekiojimų metu (Mikalojus Radvila Juodasis siekė evangelikų pripažinimo XVI a., nes tai buvo žiaurių persekiojimų epocha. Bet niekada nesiekė, kad jų tikėjimas būtų pripažintas valdovų).
7. Evangelikų santykis su kitais. Evangelijoje pagal Joną skaitome: Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu - tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes [...]. Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę (Jn 17, 11. 22-23). Ar ši Kristaus malda Tėvui vis dar neatsakyta? - klausia istorikas.
Toliau buvo kalbama apie evangelikų santykius su tradicine bažnyčia ir santykius tarp pačių evangelikų. Žodis ekumenizmas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „gimtoji žemė“. Ekumenizmas gimė kaip sąjūdis, siekiantis bendrystės ir vienybės būtent tarp evangelinių bažnyčių, nes susijungus galima daugiau nuveikti. Deja, viena iš Reformacijos pralaimėjimo XVI a. Lietuvoje priežasčių, istoriko nuomone, yra 3 evangelinių bendruomenių (liuteronų, reformatų (kalvinistų) ir arijonų) nesugebėjimas susitarti, o ne todėl, kad anksti mirė Radvila Juodasis.
Ar įmanomas ekumenizmas su katalikų bažnyčia? Kalbėdamas šiuo klausimu, istorikas D. Karvelis atkreipė dėmesį, kad ekumenizmas neįmanomas, jei nesutariama dėl pačių svarbiausių tikėjimo tiesų ir jei tarp bendraujančiųjų nėra nuolankumo, jei išlieka hierarchija. Bažnyčios istorija rodo, kad evangeliniai krikščionys, suvokę ir apibrėžę savo tapatybę, niekada nesiekė ekumenizmo su katalikų bažnyčia. Martynas Liuteris, pradėjęs Reformaciją, toliau ieškojo savo tapatybės, bet kai aiškiai ją apibrėžė, jam nebuvo svarbu, kad jį atskyrė nuo bažnyčios, - jis pats pareiškė atsiskiriantis nuo tokios bažnyčios. Istorikas pabrėžė, kad kalba apie katalikų bažnyčios sistemą, o ne atskirus žmones katalikus.
Koks evangelikų santykis su kitais evangelikais? Istorija liudija, kad, nors XVI a. Lietuvoje ir buvo evangelinių bažnyčių bandymų ieškoti bendrų taškų, buvo kuriami bendri išpažinimai, vis dėlto evangelinės bažnyčios buvo stipriai susiskaldžiusios. Tai viena didžiausių bėdų ir tarp šiuolaikinių evangelikų. Dažnai bijoma atsiverti, suprantant užsisklendimą kaip savo tapatybės išsaugojimą. Vienybei kenkia ir teisuoliškumas, kuris ne tik trukdo kalbėtis su šalia esančiu, bet ir griauna asmens, bendruomenės tapatybę.Istorikas Deimantas Karvelis ne kartą minėjo, kad tapatybės paieškos - dažnai visą gyvenimą trunkančios paieškos, tad jis pateikė tik tam tikras įžvalgas, dėl kurių galima diskutuoti. Tačiau apibendrindamas pabrėžė, kad visi asmenys, istorijoje ieškoję savo evangelinės tapatybės, niekada ir niekur nesigėdijo Evangelijos ir visko, kas joje parašyta, - tai buvo jų tapatybė ir jėga. Na o netenkame evangelinės tapatybės veldamiesi į politikavimą, darydami kompromisus ir nuodėmes.
Įdomu buvo klausytis Deimanto Karvelio minčių, iliustruotų istoriniais dokumentais ar žymių Lietuvos evangelikų raštais ir laiškais, aštrių pastabų ir klausimų. Žinoma, po šios paskaitos kilo ir nemažai klausimų. Į kai kuriuos iš jų (daugiausia apie šiuolaikinio evangeliko bruožus ir šių dienų iššūkius) po paskaitos bandė atsakyti bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastoriai ir evangelikų reformatų dvasininkai. Tikiu, kad girdėtos mintys padės mums bręsti, ugdytis kritinį mąstymą bei toliau ieškoti savosios tapatybės.
Seminaro garso įrašo galite pasiklausyti čia:http://www.btz.lt/lt/seminarai.html
Nuotraukos Linos Straigytės