Žinoma, būtina suprasti, kad abejonių dėl to, ar ateistas arba agnostikas gali būti „geras" žmogus, nekyla. Žinoma, kad jie gali būti tokie, lygiai kaip ir praktikuojantis krikščionis gali pridaryti blogų dalykų.
Klausimas kitoks: ar sekuliari pasaulėžiūra gali visuomenei suteikti pagrindą, kad ji būtų gera? Ar ši pasaulėžiūra gali žmonėms suteikti motyvaciją bei įkvėpti juos būti dorus ir dosnius?
Nenuostabu, kad Richaradas Dawkinsas į šį klausimą atsako teigiamai, o savo atsakymą grindžia darvinizmu. Anot jo, natūralioji atranka sukūrė moralės pajautimą, kuris bendras visiems žmonėms. Nors mūsų genai, jo žodžiais tariant, gali būti „savanaudžiai", esama laikotarpių, kai bendradarbiavimas su kitais geriausiai atitinka „savanaudžio geno" interesus. Todėl, pasak jo, natūralioji atranka sukūrė tai, ką vadiname altruizmu.
Tiktai akivaizdu, jog iš tiesų tai nėra joks altruizmas - geriausiu atveju tai tiesiog teigiamai pateiktas savų interesų gynimas. Juo galima paaiškinti, kodėl principas „išgyvena stipriausias" nereiškia begalinio visų karo su visais. Tačiau jis nepateikia nė vienos priežasties, kodėl kas nors turėtų paaukoti savo gyvybę ar bent jau gyvenimo būdą kitų žmonių labui, ypač tų žmonių, kurių nė nepažįsta.
Darvinistiniai teiginiai apie žmogaus moralumą tiek mažai primena tikrų žmonių elgesį, jog filosofas Davidas Stove‘es, visą gyvenimą buvęs ateistas, tuos teiginius pavadino „žmonių šmeižimu".
Nors tai, kad žmogiškuoju altruizmu pasiremti negali, neįtikina „Laiško krikščioniškai šaliai" (Letter to a Christian Nation) autoriaus Samo Harriso. Neseniai diskutuodamas su Ricku Warrenu, jis priekaištavo, kad krikščionys savo altruistinius darbus Afrikoje ir panašiose vietose „užteršia religinėmis idėjomis", pvz., tokiomis, kaip „Jėzaus dieviškumas". Užuot džiaugęsis pagalba kenčiantiesiems, jis piktinasi dėl to, kad kas nors išgirs Evangeliją.
Atsakydamas į priekaištus, Rickas Warrenas priminė nepatogią (Harrisui ji tikrai nepatogi) tiesą: tarp Afrikoje ar, pvz., Kalkutoje vargstantiesiems tarnaujančių ir alkstančiuosius maitinančių žmonių ateistų beveik nerastume. Būtent dėl tikėjimo Jėzaus dieviškumu atsiranda savo gyvenimą (o kai kada ir gyvybę) kitų, kuriuos Jėzus vadina „savo broliais", labui aukojančių žmonių. Būtent dėl tokio tikėjimo aš pats ir mano kolegos skyrėme savo gyvenimą kalinių sielovados tarnystei.
Ir atvirkščiai, atvirai ateistinių režimų pavyzdžiai yra, tarkim, mažiau nei įkvepiantys. Bandydami sukurti ateistinę alternatyvą Dievo miestui, ateistiniai režimai tokiose valstybėse kaip Sovietų Sąjunga, Raudonoji Kinija ar Kambodža išžudė dešimtis milijonų žmonių. Tokie vadovai kaip Stalinas ar Mao nevertino savo žmonių gyvybės, kadangi netikėjo, jog tie žmonės yra sukurti pagal asmeniško Dievo paveikslą. Taigi žmonės jiems tebuvo beasmenių istorijos jėgų manipuliuojami objektai.
Vienas ateistas suvokė šio netikėjimo moralinius padarinius. Tas ateistas buvo F.Nietzsche, tvirtinęs, kad Dievas mirė, tačiau pripažinęs, kad be Dievo negali būti jokios įpareigojančios bei objektyvios moralinės tvarkos.
Žinoma, „naujieji ateistai" tai neigia. Vietoj to jie neįtikinamai tvirtina, kad altruistinė į krikščionišką panaši moralė yra galima be Dievo.
Nietzche iš tokių teiginių kvatotųsi. Įdomu, kodėl jie nejuokingi šiuolaikiniams ateistams?
„BreakPoint", 2007 10 09, vertė Kęstutis Pulokas
Bernardinai.lt
Moralė be Dievo
Viena didžiausių vadinamojo „naujojo ateizmo" kelyje sutinkamų kliūčių - moralumo klausimas.Samui Harrisui, Richardui Dawkinsui, Christopheriui Hitchensui ir panašiems autoriams reikia įtikinti žmones, kad moralė ir vertybės yra įmanomos Dievą netikinčioje visuomenėje.