Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos represinė politika religijos atžvilgiu nesikeičia, nors šalis oficialiai siekia glaudesnių santykių su Europos Sąjunga, kaip alternatyvos Rusijai.
Krikščioniška naujienų agentūra „Forum 18 News Service" tuo įsitikino, atlikusi religijos ir įsitikinimų laisvės Baltarusijoje tyrimą.
Daugeliui tikinčiųjų galimybės išpažinti savo tikėjimą liko tokios pat, kokios buvo besibaigiant sovietų valdymui. Bet kokiai religinei veiklai, kurioje dalyvauja žmonių grupė, būtinas valstybės leidimas. Tai numatyta 2002 m. priimtame Religijos įstatymą, kuris laikomas labiausiai represiniu tokio pobūdžio įstatymu Europoje. Tai vienintelis Europos įstatymas, kuriame numatytas privalomas religinių bendruomenių registravimas ir geografiniai ribojimai, t.y. - vieta, kurioje gali vykti religinė veikla. Pamaldos ar kita religinė veikla privačiuose namuose negali būti reguliari arba suburti daug tikinčiųjų. Nustatytas pamaldų vietas turi patvirtinti valstybe. Bet kokia religinė veikla už jų ribų taip pat turi būti patvirtinta valstybės. Religinėms bendruomenėms, kurios yra nemėgstamos valdžios institucijų, praktiškai nepavyksta gauti tokių leidimų.
Norėdami išvengti tarptautinės bendruomenės priekaištų dėl žmogaus teisių pažeidimų, Baltarusijos valstybės atstovai tvirtina, kad Religijos įstatymas atitinka įprastą demokratinių valstybių teisės praktiką. Tačiau šis įstatymas reikalauja iš religinių bendruomenių atlikti biurokratines procedūras, kai kurios yra tiesiog neįgyvendinamos dėl nekompetencijos ar sąmoningai. Vienas baltarusių protestantas pastebėjo: „Jie sukūrė tokias sąlygas, kad jūs tiesiog negalite gyventi pagal įstatymą. Mes turėtume uždaryti pusę bažnyčių, jei bandytume visiškai įvykdyti įstatymą."
2002 m. įstatymas atspindi iš anksto numatytą valstybės politiką, kurią valdininkai nuolat bandė taikyti. Bet jo įgyvendinimas nėra toks paprastas, nes valstybė stengėsi išlaikyti kontrolę religijos srityje neprovokuodama neigiamų pasekmių. Nors persekiojimai nesistemingi, jie dažni ir stengiamasi savarankiškumo siekiančias religines bendruomens įpainioti į oficialių ribojimų voratinklį. Tokiu būdu valstybė naudojasi Baltarusijos tikinčiųjų noru būti lojaliais piliečiais ir verčia juos patirti dar sunkesnius persekiojimus, nei ankstesniais sovietų valdymo metais. Taigi, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tarp valstybės tik tikinčiųjų tėra nežymi konfrontacija ir nevyksta aktyvaus persekiojimo. Tačiau juos smaugia nematomas reglamentavimo voratinklis.
Nelengvai pasiekiamą pusiausvyrą tarp religijos laisvės regimybės ir stiprėjančių ribojimų Lukašenkos režimui sunku įrodyti ir dar sunkiau išlaikyti. Taip yra dėl to, kad vis svarbesne tampa tarptautinės bendruomenės nuomonė. Kaip pavyzdį galima paminėti didžiausią Minsko charizmatinę bažnyčią „Naujasis gyvenimas".
2002 m. įsigytas bei atnaujintas bažnyčios pastatas Minsko pakraštyje teisiškai vis dar laikomas karvide. Valdžios institucijos draudžia pakeisti pastato paskirtį ir naudoti jį pamaldoms. Bendruomenei buvo nuolat skiriamos baudos, o galų gale nuspręsta konfiskuoti pastatą. Bendruomenė netgi svarstė galimybę pastate laikyti keletą karvių, ir tokiu būdų formaliai įrodyti, jog pastatas naudojamas pagal paskirtį, tačiau Minsko mieste šiuo metu draudžiama verstis galvijininkyste. Kelerius metus trukusi kova 2006 m. pabaigoje aprimo, ir atsinaujino tik šiais metais, valdžios atstovams įsakius nuo birželio 1 d. išsikraustyti iš pastato. Tačiau tikintiesiems atsisakius tai padaryti, kol kas jokių veiksmų nesiimama.
Kitos protestantiškos bendruomenės taip pat pranešė, kad nemotyvuotai atsisakoma išmuomoti joms patalpas. „Gyvojo žodžio" bendruomenė Grodno mieste net 15 mėnesių ieškojo naujų patalpų. Pastoriaus Dmitry Malyukevich žodžiais tariant, pastatų savininkai atsisakydavo kalbėtis iš kart, kai tik sužinodavo, kad į juos kreipiasi protestantiška bendruomenė. Pora kartų kultūros namų vadovai tarsi buvo pasiruošę išnuomoti patalpas, bet jie atsisakydavo iškart po to, kai bendruomenė kreipdavosi į savivaldybę. Galų gale šią bendruomenę priglaudė vietos katalikų parapija.
Nors reguliarūs susirinkimai namuose laikomi neteisėtais, pastoriaus Malyukevich bendruomenė niekad nebuvo jų nutraukusi, ir jie nebuvo valdžios ribojami. Tuo negali pasidžiaugti Baptistų bažnyčių taryba. Ši krikščioniška bendrija 1961 metais atsiskyrė nuo sovietų vyriausybės pripažintos Baptistų sąjungos, protestuodama prieš valdžios draudimą vykdyti misionierišką veiklą ir mokyti vaikus. Atsisakydama įsiregistruoti posovietinėse valstybėse, ši bendrija nuolat persekiojama Baltarusijoje ir kitose buvusiose sovietų respublikose, kuriose (pažeidžiant žmogaus teises) tokia registracija privaloma. Nuo 2004 m. Baptistų bažnyčių tarybai nuolat skiriamos baudos už neregistruotą religinę veiklą, tačiau jos buvo palyginus nedidelės - lygios keleto dienų vidutiniam darbo užmokesčiui. Buvo pranešta apie 17 tokių baudų skyrimo atvejų protestantiškoms bendruomenėms 2003 - 2004 metais ir 12 atvejų 2005 - 2006 metais. Kai kurios iš jų buvo žymiai didesnės ir siekė daugiau nei pusę vidutinio darbo užmokesčio. Baptistų bažnyčių taryba pranešė, kad 2007 - 2008 metais buvo skirta 11 baudų, o kelios iš jų - žymiai didesnės. 2008 metais Baptistų bažnyčių tarybos nariui Vladimirui Burshtynui buvo skirta 329 JAV dolerių bauda už tai, anot policijos pareigūnų, jis „organizavo choro giedojimą ir kalbėjo religinėmis temomis" šalia viešo turgaus Ushachi vietovėje, Vytebsko regione. Pati didžiausia bauda, lygi 745 JAV doleriams, 2009 m. gegužės 28 d. skirta Nikolai Poleshchukui Osipovichi mieste už viešosios tvarkos pažeidimą. Jis jau trissyk buvo įspėtas už tai, kad surengė krikščionių eisenas miesto gatvėmis. Ši baptistų bendruomenei skirta bauda lygi trims vidutiniams mėnesio darbo užmokesčiams. Minsko baptistų-sekmininkų bendruomenės pastorius Antoni Bokunas 2007 m. gegužės mėnesį buvo sulaikytas po to, kai du KBG pareigūnai nufilmavo vyskupo Sergei Tsvoro pamokslą. Bendruomenė yra registruota, bet neturi formalios susirinkimų vietos ir renkasi namuose. Pastorius buvo nubaustas 290 JAV dolerių bauda už tai, kad „surengė nesankcionuotą masinį mitingą". Kitą savaitę pastorius vėl buvo sulaikytas trims paroms už tai, kad vedė sekmadienio pamaldas. Baptistų reformatų pastorius Georgi Vyazovsky 2006 m. buvo įkalintas dešimčiai dienų - tai pirmasis įkalinimo už religinę veiklą atvejis šioje šalyje žlugus sovietų režimui. Panašus likimas vėliau ištiko religijos laisvės gynėją Sergei Shavtsovą, kuris surengė seminarą privačioje kavinėje, ir vyskupą Tsvorą, kuris negavęs leidimo vadovavo pamaldoms privačiuose namuose. Sekmininkų pastorius Valentinas Borovikas irgi buvo nubaustas, nors jo bendruomenėje mažiau nei 20 narių, ir ji neprivalo registruotis. „Susirinkimų metu jie skaitė Evangeliją, diskutavo apie tikėjimą, giedojo giesmes ir atliko apeigas," - tokias žodžiais Grodno regiono teisme buvo apibūdintas pastoriaus „nusižengimas". Persekiojimus patiria sekmininkų, charizmatų bendruomenės ir netgi Baltarusijos stačiatikiai, kurie nepriklauso Maskvos patriarchatui. Tuo tarpu musulmonų ir žydų bendruomenių, kurios renkasi namuose, valstybė nevaržo, nors formaliai jos irgi yra nelegalios.
Privaloma valstybinė registracija pažeidžia tarptautines žmogaus teises, kurių Baltarusija įsipareigojo laikytis. „Reikalavimo registruotis tikinčiųjų bendruomenėms praktiškai neįmanoma suderinti su tarptautiniais žmogaus teisių standartais," - tvirtina profesorius Malcolmas Evansas.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.forum18.org/