Anglikonų lyderis įspėja, kad tolerancijos vardan religija stumiama už visuomenės ribų

Jorko (Didžiojoje Britanijoje) arkivyskupas įspėjo, kad prisidengiant tolerancija religija išstumiama iš viešojo Britanijos gyvenimo.


Trečiadienio vakarą skaitydamas inauguracinę Taikos miesto paskaitą Niukastlio miesto taryboje dr. Johnas Sentamu įspėjo, kad tolerancija ima kelti pavojų, tapdama „neigiama dorybe", kuri veda į „ribotumą" ir „priespaudą".

„Tolerancija tapo vis labiau ribojančia visuomenės ypatybe, kuri primetama prievarta, vietoj to, kad taptų savo nariais besirūpinančios, taikios visuomenės kūrimo priemone," - sakė arkivyskupas. - „Mūsų problema yra tai, kad tolerancija nesuteikia mums balso teisės ir priemonių, kurios padėtų konstruktyviai išspręsti skirtumus...

Mes suteikiame žmonėms asmeninę erdvę, tačiau neskatiname viešųjų diskusijų ir debatų esminiais klausimais, kurie laikomi „sudėtingais": religija, imigracija, geriausias viešųjų paslaugų finansavimas," - pridėjo jis. - „Galiausiai, šios sritys, kuriose pasitaiko skirtumai, nustumiamos į visuomenės užribį, kuriame jos neišnyksta, bet tampa pūliuojančiomis žaizdomis".

Anglikonų lyderis vyriausybės požiūrį į religiją ir Lygių galimybių įstatymą pateikė kaip įrodymą, kad Britanija šiomis dienomis tampa netolerantiška šalimi: „Tai - tendencijos, kuri prisidengusi tolerancijos vardu pastaruosius penkiasdešimt metų Britanijoje vis stiprėjo, požymiai. Tai bandymas pašalinti religiją iš visuomenės gyvenimo. Ir šiame procese tolerancija, kuri, kaip buvo tikėtasi, turėjo tapti skirtumų sprendimo priemone, tapo „neigiama dorybe" - žeminimo ir išstūmimo priemone."

Arkivyskupas tvirtino, kad būtina įrodinėti „tikėjimo Dievu racionalumą" ir religijos teisę būti visuomenės gyvenimo ir politikos dalimi bei išstoti prieš tuos, kurie „nuožmiai ir klastingai" stengiasi nustumti religiją į antrąjį planą.

Jis tvirtino, kad tolerancijos nepakanka. Visuomenė privalo turėti viziją, kad ji galėtų veiksmingai įgyvendinti savo funkcijas. „Šios vizijos šaknys slypi mūsų poreikyje pažinti Dievą, tame, kad mums reikia vienas kito, ir kad mes pripažįstame, jog esame nuo to neatsiejami. Mes negalima pasakyti: „Galiu atlikti tai be tavęs", jeigu mes visi pasikliaujame vieni kitais mūsų visų gerovei", - kalbėjo arkivyskupas.

„Tai nėra vien pakantumo arba tolerancijos vienas kitam klausimas, tiesiog tai tampa „neigiama dorybe". Tol, kol mes visi neįsijungėme į naujos vizijos kūrimą ir siekimą, tai neveiks".

J. Sentamu taip pat teigė, kad žmonės negali dirbti kartu, kad kurtų bendruomenės pagal dangiškąjį susitaikymo, meilės ir teisingumo modelį, jeigu religija perkeliama tik į privatų gyvenimą. Jis ragino grįžti prie „maloningo didžiadvasiškumo", kuris galėtų tapti priemone, padedančia pakelti skirtingumą ir kurti taikingą visuomenę. „Asmuo, kuris yra pilnas didžiadvasiškos malonės, žino, kad kartais kai kurie dalykai juridiškai gali būti visiškai pateisinami, bet morališkai - visiškai blogi. Asmuo, yra pilnas šios didžiadvasiškos malonės, jeigu suvokia, kada nereikia taikyti griežtos įstatymo raidės, kada reikia sušvelninti teisingumą ir leisti  veikti malonei". - Jis taip pat pridėjo: „Jeigu mes atsimename, kad gyvenimas yra trumpas, mes nenorime skatinti rūstaus teisingumo, kuris dažnai skaldo žmones, bet norime dalintis su žmonėmis meile, kuria, kaip viliamės, su mumis pasidalino Dievas".

Parengė Dalia Janušaitinė pagal www.christianpost.com