Po metus trukusių teisinių ginčų rodomas filmas apie pirmąją krikščioniško roko žvaigždę

„Kodėl velniui turi priklausyti visa gera muzika?" Šis klausimas įkvėpė Larry Normaną, San Francisko hipį, kurio dainos apie Jėzų, seksą, narkotikus, karą ir pasaulio pabaigą padarė jį XX a. aštuntojo dešimtmečio „Jėzaus gerbėjų" herojumi.

Jo albumas „Upon this Rock", kurį 1969 m. išleido „Capitol Records", padarė Normaną krikščioniškojo roko žvaigžde. jo dainos galėjo suketi perversmą muzikoje, nes dėl jų iš barų į bažnyčias buvo atneštos elektrinės gitaros ir stiprintuvai. Šis albumas taip pat sustiprino visą šiuolaikinę krikščionišką muziką, įkvėpė dešimtis artistų sekti Normano pėdomis. „Jis parodė kelią daugeliui žmonių, nes buvo bebaimis ir norėjo sukelti revoliuciją", - kabėjo Johnas Styllas, buvęs Gospel muzikos asociacijos vadovas.

Normano gyvenimas ir kūrybinis palikimas parodytas naujame dokumentiniame filme „Kritęs angelas: nusikaltėlis Larry Normanas (angl. „Fallen Angel: the Outlaw Larry Norman"). Po metus trukusio teisinio vilkinimo, kurių metu Normano šeimos nariai norėjo uždrausti filmo rodymą, filmą pagaliau buvo parodytas Nashville, Belcourto teatre. Baigus demonstravimą, režisierius Davidas Di Sabatino ir ilgametis Normano draugas Randy Stonehillas atsakė į žiūrovų klausimus.

Filme atskleidžiama Normano karjera, bet taip pat - įtarimai, kad jo gyvenimo buvo ir tamsioji pusė, įskaitant kaltinimus, kad jis palaikė nederamus ryšius su buvusia Stonehillo žmona, apgaudinėjo savo verslo partnerius dėl honorarų ir turėjo nesantuokinį vaiką su kita moterimi. Normano šeimos nariai atmetė kai kuriuos filme parodytus kaltinimus ir bandė uždrausti filmo rodymą grįsdami tuo, kad  Di Sabatino pažeidė autorinių teisių apsaugos įstatymus. Ginčas tarp šalių galiausiai buvo sprendžiamas teisme, kuris leido rodyti filmą.

Charlesas Normanas, Larry brolis, atsisakė duoti interviu.

Di Sabatino pirmą kartą išgirdo Normano muziką Kalifornijoje, XX a. aštuntajame dešimtmetyje - jis buvo paauglys. Režisierius teigė, jog jam atrodė, kad klauso Bobo Dylano, Micko Jaggerio ir  Davido Bowie stilių derinį. „Šis vyrukas man parodė, kad krikščionybė - tai šaunu", - sakė Di Sabatino.

Filmas gimė iš Di Sabatino atliktų XX a. aštuntojo dešimtmečio „Jėzaus gerbėjų" judėjimo tyrimų. Tuo metu daugelis jaunų žmonių priėmė hipių suvokiamą Jėzų, kuris teikia meilę, pripažinimą ir ramybę; ji nešiojo džinsus ir sandalus. Jie pradėjo rašyti krikščionišką roko muziką, kuri buvo atliekama gitaromis. Šis judėjimas paplito po visą Vakarų pakrantę ir pasiekė Nashville Belmonto bažnyčią, kuri tapo ankstyvuoju krikščioniškos muzikos centru. Tuo metu daugelis muzikos kūrinių buvo atliekami iš įrašų, ir beveik negrojami radijo eteryje.

Normanas rašė tokius dainų žodžius kaip „Gurkšnodamas viskį iš popierinio puodelio, skandini savo liūdesį tol, kol negali pakilti", jis taip pat pasisakė prieš laisvą meilę ir lytiniu būdu plintančias ligas. „Tai buvo visiškai nauja", - sakė Styllas.

Normano albumai, tokie kaip „Only Visiting this Planet" („Tik apsilankę šioje planetoje")  ir „So Long Ago the Garden" („Taip toli nuo sodo"), tapo krikščioniškojo roko klasika. Vėliau jis sukūrė savitą įrašų stilių, pavadintą „Solid Rock" - jis atsispindėjo 1976 m. išleistame albume  „In Another Land" („Kitoje šalyje"). Prisijungti prie šio muzikos stiliaus jis įkalbėjo ir savo draugus muzikantus Stonehillą bei Marką Heardą. 

Tačiau reikalai pakrypo į blogąją pusę - teigiama filme. L. Normanas tariama sukčiavo, apskaičiuodamas honorarus, kol jo keliai su Stonehillu galiausiai išsiskyrė. „Niekad nejaučiau jam neapykantos", - sakė Stonehillas. - „Tiesiog nežinojau kaip elgtis su juo, o tik melstis už jį ir laikytis atstumo". Stonehillas ir Normanas nesikalbėjo 22 metus. Vėliau, 2001 m. jie trumpai susitaikė, bet niekad nebeatnaujino draugystės. Stonehillas buvo pritrenktas žinios apie Normano mirtį 2008 m., sulaukus 60-ies metų. „Atsimenu, stovėjau kiemelyje už namo, su ašaromis akyse žiūrėjau į dangų ir sakiau: „Myliu tave, pašlemėke. Kodėl man nepaskambinai? O dabar nebeliko laiko."

Nepaisant jų atšalimu ir skaudžių atsiminimų, Stonehillas mano, kad šis dokumentinis filmas neša atpirkimo žinią ir juo pagerbiamas puikus muzikantas Larry Normanas.
„Norėjau padėti papasakoti šią istoriją, nes joje kalbama apie Dievo šlovę. Pamatysite ir Larry jo šlovės spindesyje. Pamatysite Dievo ranką, kuri įkvepia kurti muziką. Pamatysite mus geriausiomis mūsų dienomis, kai buvome draugai ir bendradarbiai, ir pamatysite blogiausiomis dienomis. Tai - Dievo ištikimybės paveikslas".  

Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://www.tennessean.com