Panašiai kaip ir daugelis parapijiečių tėvas Richardas Petranetkas prisijungė prie stačiatikių ieškodamas praeities lobių. Trisdešimt metų tarnavęs episkopalinės bažnyčios kunigu, R. Petranekas perėjo į Antiochijos stačiatikių ir vadovauja naujai augančiai parapijai Houstone, kurią pripildo daugiausia į senąjį tikėjimą naujai atsivertę žmonės.„Daugelis čia ateina ieškodami stabilumo", - sakė dvasininkas. - „Šiandien stačiatikių bažnyčiose mokoma tų pačių dalykų kaip ir prieš 500, 1000 ar 1500 metų".
Šiuo metu, kai daugelis svarbiausių krikščionių bažnyčių praranda savo narius, Rytų stačiatikių bažnyčios, kurios savo tikėjimą kildina iš Naujajame Testamente minimų bendruomenių, auga. Tiesa, jos vis dar nedidelės: 2010 m. aktyvių stačiatikių bendruomenių narių Jungtinėse Amerikos buvo šiek tiek daugiau negu milijonas (nors kai kuriais vertinimais jų buvo daugiau), tačiau per pastaruosius dešimt metų šis skaičius išaugo net 16 proc. Šį augimą taip pat paskatino imigrantai iš Rytų Europos, Artimųjų Rytų ir kitur.
Stačiatikių tradicija vienija Graikų stačiatikių bažnyčią, Antiochijos stačiatikių bažnyčią, Rusų stačiatikių bažnyčią, Amerikos stačiatikių bažnyčią ir kitas. „Mus nustebino tai, kad ši bažnyčia vis dar egzistuoja ir kad ji niekada nesikeitė. Tai mums labai svarbu", - sakė Lana Jobe, kuri kartu su savo vyru Lloydu prieš ketverius metus paliko baptistų bažnyčią ir prisijungė prie Petraneko vadovaujamos Šv. Pauliaus Antiochijos stačiatikių bažnyčios.
Pašaliečius paprastai pirmiausia sudomina bažnyčių pastatų architektūra. Daugelis stačiatikių bažnyčių pastatytos neobizantiniu stiliumi, papuoštos auksiniai kupolais ir kitomis įmantriomis puošmenomis, išsiskiria tarp miesto dangoraižių, prekybos centrų ir gyvenamųjų namų.
Tradicijos atskirose bažnyčiose skiriasi, tačiau daugelyje bendruomenių pamaldų metu tikintieji daugiausia stovi. Dvasininkas žvelgia į altorių, o bendruomenei yra atsukęs nugarą (visi stačiatikių dvasininkai - vyrai).Bendruomenės nariai pamaldų metu žegnojasi, bučiuoja Jėzų ir šventuosius vaizduojančias ikonas, o kartais - Eucharistijos taurę ir dvasininko drabužius.
„Netradicinių bažnyčių nariams tai gana keista", - sakė tėvas Johnas Salemas, Šv. Jurgio Antiochijos stačiatikių bažnyčios, įsikūrusios Vakarų universitete, vadovas. - „Jeigu jūs atėjote iš bendruomenės su netradicine liturgija, tai gali būti kiek per stipru".
Tačiau daugeliui naujai atsivertusių tradicijos yra patraukliausia. „Žmonės pavargo nuo šlovinimo ir garsenybių kultūros mišinio", - tvirtino Frankas Schaefferis, rašytojas ir novelistas, kuris į stačiatikybę atsigręžė prieš dvidešimt metų, nors nuo vaikystės buvo krikščionis evangelikas. - „Žmonės pavargo nuo šlovinimo panašaus į tai, ką galima išvysti per MTV ar „Disnay Channel", ir jie ieško to, kas siekia praeitį", - toliau kalbėjo F. Schaefferis, krikščionių teologo Franciso Schaefferio sūnus, kurio plunksnai priklauso tokios knygos kaip „Šokantis vienas: ortodoksinio tikėjimo paieškos klaidingos religijos amžiuje" ir „Kantrybė su Dievu: tikėjimas žmonėms, kurie nemėgsta religijos (arba ateizmo)". - „Į stačiatikių bažnyčią žmonės neateina dėl dvasininko, o dėl liturgijos".
L. Jobe pabrėžia kiek kitus dalykus: „Šiandien matome bažnyčias susiskaldžiusias dėl doktrinų. Tarp baptistų išsiskiria Pietų baptistai, Teksaso baptistai. Yra daug prieštaravimų dėl Biblijos tiesų neklaidingumo, homoseksualumo ir kitais klausimais, ir bažnyčios dėl to balsuoja. Mes nenorime dėl nieko balsuoti, nes tai jau buvo nustatyta nuo pat pradžių".
Benas ir Connie Harrisonai ilgą laiką priklausė episkopalinei bažnyčiai, tačiau panoro palikti ją, kai bažnyčia pasidalijo dėl homoseksualaus vyskupo ordinacijos 2004 m. Po to, kai jie susipažino su stačiatikių bažnyčia, Benas Harrisonas sakė: „Ši bažnyčia nesvyruoja, ji juda tiesiai. Jaučiausi pasielgęs teisingai, nes pasirinkau autentišką krikščionių bažnyčią".
Kai kuriose bendruomenėse naujai atsivertę tikintieji sudaro daugiau negu pusę narių, ir tai daugiausia lemia jų augimą. Tačiau Alexei Krindatch, Nuolatinės kanoninės stačiatikių bažnyčios vyskupų konferencijos Amerikoje tyrimų konsultantas, tvirtina, kad imigracija taip pat yra svarbus veiksnys, o taip pat stačiatikių šeimose išaugę vaikai taip pat dažniau išlieka savo bažnyčioje.
Tėvas Johnas Whitefordas, Šv. Jono stačiatikių bažnyčios Springe dvasininkas tvirtina, kad atsivertę tikintieji sudaro apie pusę jo bendruomenės narių. Jis pats į stačiatikybę atsivertė po to, kai sutiko stačiatikių pastorių studijuodamas, kad taptų nazarėnų pastoriumi. Daugelis tikinčiųjų atėjo iš evangeliškų bažnyčių, kuriose, anot jo, jie nerado pasitenkinimo: „Tai, ką jos daro, yra modernu. Tačiau šaknų nebuvimas verčia žmones jaustis nejaukiai".
Be abejonės, taip jaučiasi ne visi. Štai, pavyzdžiui didžiosios bažnyčios, tokios kaip Lakewoodo bažnyčia arba Woodlandso bendrija sparčiai auga, remdamosi naujausiomis technologijomis, sofistine muzika bei šiuolaikinėmis pamaldomis, o evangelikų bažnyčios praneša augančios greičiau negu kitos denominacijos. Tačiau J. Salemas teigia, kad stačiatikių bažnyčios su savo ritualais, ikonomis ir sakramentais gali pasiūlyti dvasinį išgydymą palūžusiems: „Tai irgi sukuria bažnyčios grožį. Žmonės ateina ir būna priblokšti".
Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://theorthodoxchurch.info
Naujai atsivertę tikintieji plūsta į senovinę bažnyčią
Apie pusę Šv. Jono stačiatikų (ortodoksų) bažnyčios tikinčiųjų Spring mieste sudaro naujai atsivertę žmonės, kurie drauge su imigrantais lėmė net 16 proc. JAV stačiatikių parapijų augimą pastaraisiais dešimt metų.