Krikščioniškas požiūris į filmą „Nojaus laivas“

Daugelyje pasaulio kino teatrų neseniai pradėtas rodyti žymaus režisieriaus Dareno Aronovskio (Darren Aronofsky) filmas „Nojaus laivas“, kurį pats režisierius vadina viso gyvenimo darbu. Netrukus po filmo premjeros pasipylė ir recenzijos, nestokojančios ir kritikos. Jūsų dėmesiui siūlome krikščioniškų filmų tinklalapio Decent Films Guide kūrėjo, kino kritiko Stiveno Greidanuso (Steven D. Greydanus) požiūrį į šį filmą.

Kino kritikas mano, kad nors filmas sukurtas bibliniais motyvais, jis gali atstumti daugelį krikščionių, nes režisierius į biblinę Nojaus istoriją pažvelgė kaip į literatūros kūrinį bei istorinį įvykį remdamasis ne tik Biblija, bet ir kitais šaltiniais - apokrifine Enocho knyga, religinių švenčių aprašymais, Torą aiškinančiais midrašais, įvairiomis legendomis. Tai filmas, kuriame yra daug dalykų, dėl kurių galima ginčytis. Norėtųsi paminėti keletą svarbiausių abejotinų momentų.

1. Pagrindinis filmo veikėjas neatitinka biblinio Nojaus. Jei filmas pavadintas pagrindinio veikėjo vardu, reikėtų jį vaizduoti tiksliai, bet filme to nėra. Režisieriaus D. Aranovskio Nojus taip įsitikinęs žmonių nuodėmingumu, kad rimtai mano, jog žmonės neverti gyventi. Dievas neva panaudoja Nojaus šeimą tik tam, kad išgelbėtų gyvūnus. Žmonės gi turi išnykti nuo žemės veido. Pavyzdžiui, kai Nojaus marčiai gimsta mergaitės, jis nori jas nužudyti, kad žmonių giminė nutrūktų. Taigi Nojus vaizduojamas kaip žiaurus ir nesimpatiškas veikėjas, visai nepanašus į tą teisųjį, apie kurį skaitome Pradžios knygos 6 skyriuje, arba į tikėjimo vyrą iš Laiško žydams 11 skyriaus. Krikščionims ir žydams atpažinti Nojų šiame filme bus nelengva.

2. Pernelyg daug dėmesio kreipiama į aplinkosaugos problemas. Nors filme atvirai rodomos karų, žiaurumo, seksualinio palaidumo scenos, pagal režisieriaus versiją didžiausia žmonijos nuodėme laikoma aplinkos tarša. Žmogus kaltas, kad dėl jo veiklos žemė buvo nuniokota. Apokaliptiniais peizažais primenama apie globalinio klimato atšilimo pasekmes, smerkiamas gyvūnų žudymas. Tačiau Pradžios knygos 6 skyriuje kalbama apie tokias Nojaus kartos nuodėmes kaip palaidumas, pikti sumanymai, žiaurumas, bet net neužsimenama apie medžioklės draudimą. Todėl gamtos apsaugos tema atrodo „pritempta“ šioms dienoms.

3. Biblijos detalės išdėstytos miglotai. Nors „Nojaus laivas“ iš esmės nenukrypsta nuo Biblijos siužeto, kai kuriose detalėse tikslumo nesilaikoma. Pavyzdžiui, atsiranda Nojaus priešas Tuvalkainas, kuris įsiveržia ir bando nužudyti Nojų. Filme parodyti „magiški“ objektai, turintys antgamtinių galių - stebuklingas gėrimas, gyvatės oda ir pan. Tačiau apie šiuos okultinius daiktus ir simbolius Biblijoje nieko nekalbama. Be to, iš kai kurių kadrų susidaro įspūdis, kad Nojaus laive visi gyvūnai surinkti po vieną, nors Biblijoje rašoma, kad jų buvo „kiekvieno sutvėrimo po porą“.

Išvados. Filme „Nojaus laivas“ Nojaus charakteris parodomas netiksliai, nebibliškai. Kalbant apie žmonijos nuodėmes pernelyg akcentuojama aplinkosaugos tema. Išreiškiamas savotiškas požiūris į evoliuciją bei angelus, iškreipiamos kai kurios Biblijos detalės. Kai reklaminiame filmuke Nojus sako: „Aš ne vienišas“, jis neturi omenyje Dievo.

Ar verta eiti krikščioniui į šį filmą? Galbūt. Kad vėliau galėtų padiskutuoti apie nuodėmę, teismą, išganymą su filmą mačiusiais netikinčiaisiais, nes daugelis eis į šį filmą dėl įspūdingų vaizdų ir jame dalyvaujančių žymių aktorių (R. Krou, E. Hopkinsas, E.Vatson, Dž. Konneli).

Parengė Daiva Širkaitė