Artėjant Kalėdoms, prisiminkime, kas gi vyko prieš mūsų Gelbėtojo Jėzaus gimimą. Pasakodamas apie Kristaus gimimą, evangelistas Lukas pamini du žmones, kuriuos galima pavadinti laukiančiaisiais (Lk 2, 25-38). Tai - Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir pranašė Ona, kuri nesitraukė nuo šventyklos, tarnaudama Dievui pasninkais ir maldomis. Kai Juozapas ir Marija atnešė berniuką į šventyklą apipjaustyti, šie du žmonės, pamatę kūdikėlį Jėzų, atpažino Mesiją. Leiskite paklausti, ar daug žmonių, žvelgdami į kūdikius, atpažįsta genijus ar didžius mokslininkus? Simeonas ir Ona pažino Dievo Dovaną pasauliui, ir kito paaiškinimo turbūt nerasime - jiems apsireiškė Dievas. Laukti niekam nėra lengva, tačiau šių žmonių laukimą vainikavo didelė malonė.
Tačiau teisūs ir dievobaimingi žmonės laukė ne tik tada, bet ir dabar. Kai mokiniai paprašė: Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas? (Mt 24, 3), Kristus jiems aiškino pateikdamas įvairių pavyzdžių, kad jie nebūtų suklaidinti. O skyriaus pabaigoje Jėzus palygina mokinius su tarnais, laukiančiais grįžtančio šeimininko (Mt 24, 40-42). Evangelistas Lukas taip pat įspėja: Tebūna jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti, ir būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų (Lk 12, 35-36). Lukas atskleidžia, kas padeda suprasti, kad tarnas tikrai laukia savo šeimininko, - tai įrodo uždegtas jo žibintas ir sujuostos strėnos.
Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje Jėzus paaiškina, kaip laukimas atrodo ne simboliškai, o praktiškai. Šiame skyriuje užrašyti trys Jėzaus palyginimai, kuriais Jis savo mokiniams, o tuo pačiu ir mums, parodo, kaip atrodys Jo sugrįžimo laukiantis žmogus. Visų pirma, šiame skyriuje Jėzus pasakoja apie dešimt mergaičių, kurios visos turėjo po žibintą, bet tik penkios iš jų turėjo ir aliejaus žibintui, kuris ir padėjo joms pasitikti jaunikį. Galima sakyti, kad žibintas be aliejaus - bevertis, tik dekoracija, tuščia forma. Todėl ir mes kviečiami pasirūpinti aliejumi, tuo nuostabiu tikėjimu, kuris padeda mums vis labiau pažinti Dievą. Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui.
Toliau Jėzus kalba apie šeimininką, kuris, prieš iškeliaudamas į tolimą šalį, padalija savo tarnams talentus, o sugrįžęs iš kelionės daro apyskaitą. Tai taip pat geras ir reikalingas įspėjimas, kad turėsime atsiskaityti už tai, ką iš Jo gavome. Ar laukdami Kristaus leidžiame apyvarton tai, ką Jis mums patikėjo? Tai galima pasakyti ir kitaip: „Veltui gavote, veltui ir duokite.“ Ką gi mes iš Jo gavome? Tai Jis lieja gailestingumą, atleidimą ir meilę, tad būkime šių neįkainojamų vertybių platintojai. Apie tai rašo ir apaštalas Paulius: Dievas mus sutaikino su savimi ir davė sutaikinimo tarnavimą (2 Kor 5, 18-20). Kitais žodžiais tariant, tai, ką gavome, turime dalinti, o ne pasilikti tik sau.
Na o baigiamas Evangelijos pagal Matą 25 skyrius trečiuoju Jėzaus palyginimu - palyginimu apie avių ir ožių (teisiųjų ir neteisiųjų) atskyrimą Paskutiniojo teismo dieną. Atkreipkime dėmesį, kad bus teisiama pagal darbus, kuriuos Jo vardu darėme. „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, - sakė Jėzus. O visi Jėzaus vardijami darbai - tai parodytas gailestingumas. Taigi Viešpats kviečia kiekvieną savo mokinį rodyti gailestingumą darbais. Padėdami vargstantiems, mes tarnaujame Jėzui. Čia galima prisiminti ir apaštalo Pauliaus žodžius: Ir vargas man, jei aš to nedaryčiau.
Taigi, kaip Mesijo gimimo laukė Simeonas ir Ona, taip ir mes laukime Jėzaus, savo Viešpaties, sugrįžimo. Tenepritrūksta mūsų žibintuose aliejaus - brangaus Jo pažinimo kvapo. Būkime kaip tie tarnai, kurie grįžtančio šeimininko laukia ne sudėję rankas, bet uoliai besidalindami Jo dovanomis su gailestingumo ištroškusiais žmonėmis. Ir te Dievo žodis tiria mūsų širdis, belaukiant Kalėdų!