Vienos krikščioniškos denominacijos liturginio kalendoriaus laikosi labai smulkmeniškai, kitos pažymi tik didesnes šventes. Vieni, anot apaštalo Pauliaus, išskiria dienas, šventes, o kiti to nesureikšmina (plg. Kol 2, 16-17; Rom 14, 5-6). Tačiau Kalėdas, Velykas švenčia didžioji krikščioniškojo pasaulio dalis. Vakarų bažnyčioje Jėzaus gimimo dieną minėti nutarta gruodžio 25 dieną, nors ši data ir nėra tiksli.[1] Simboliška, kad Kalėdų laikotarpiu dienos pradeda ilgėti. Jėzaus Kristaus, žydų lauktojo Mesijo, gimimas - džiaugsminga žinia pasauliui. Tačiau ar visada Kalėdos yra ir turi būti linksmos?
2004 m. gruodžio 26 d. Indijos vandenyne kilus maždaug 9 balų žemės drebėjimui, galingos cunamio bangos, sklidusios 500-1000 km/h greičiu, pakrantėse pakilo iki 10-30 m. ir į sausumą įsiveržė daugiau nei 2-4 km. Statistika baisi: per 230 000 žuvusiųjų (184 000 žmonių žūtys patvirtintos, apie 46 000 dingę be žinios), 125 000 žmonių sužeista, būstą prarado 1,69 mln. žmonių.[2]
Praėjusiųjų, 2012-ųjų, metų gruodžio 14 d. Konektikuto valstijos Niutauno (angl. Newtown) miesto pradinėje mokykloje įvyko beprasmės skerdynės: dėl nesuprantamų priežasčių 20-metis vaikinas ėmė šaudyti į mokinius ir mokytojus. Tądien žuvo 12 mergaičių, 8 berniukai (6-10 m. vaikai), 6 mokytojai, šaudžiusiojo motina ir jis pats - viso 28 aukos.[3] Niutauno gyventojai sutiko Kalėdas gedėdami...
Paminėjau tik porą paskutiniojo dešimtmečio Kalėdų, kurios virto ne džiaugsmo, bet gedulo ir raudų dienomis. Klaipėdos LCC ir EBI dėstytoja Gražina Belousova labai taikliai pastebėjo, kad Šventajame Rašte yra du skirtingi Kalėdų aprašymai: pagal Luką ir pagal Matą. Ką tai reiškia? Pamėginkime pasigilinti.
Kalėdos pagal Luką. Evangelisto Luko aprašytos Kalėdos iškilmingos, džiaugsmingos, kupinos susižavėjimo ir susijaudinimo, šlovinimo, garbinimo giesmių, pakylėtos virš kasdienybės. Štai keletas citatų iš Luko aprašytos Jėzaus gimimo istorijos: Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose <...> O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas! Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi. Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones. Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido. Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams - Abraomui ir jo palikuonims per amžius“ (Lk 1, 41. 44. 46-55).
Lukas rašo, kad Mesijo atėjimu džiaugiasi kaimynai ir giminės (Lk 1, 58), piemenys (Lk 2, 10), Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, pranašė Ona (Lk 2, 25-38). Tačiau kitokią istoriją ir nuotaiką mes atrandame skaitydami Evangeliją pagal Matą.
Kalėdos pagal Matą. Mato pasakojimas apie Jėzaus gimimas lakoniškas - labai trumpas ir glaustas: Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu <...>. Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti (Mt 1, 18-19). Evangelisto Mato aprašytoje istorijoje džiaugiasi tik išminčiai: Išvydę žvaigždę, jie labai džiaugėsi (Mt 2, 10), tačiau labai greitai šis džiaugsmas pavirsta tragedija, rauda, aimanomis ir garsiomis dejonėmis. Jėzaus šeima priversta bėgti į Egiptą, o Betliejaus apylinkėse Erodo įsakymu išžudomi visi berniukai iki 2 metų (Mt 2, 16). Jie tampa tarsi pirmaisiais Kristaus kankiniais. Manoma, kad paranojiškai sergėdamas savo valdžią Erodas Didysis įtarė sąmokslu ir nužudė net savo žmoną, uošvę, 2 ar 3 sūnus. Yra pasakojama, kad jis buvo įkalinęs žymius piliečius ir norėjo, jog jam mirus jie būtų nužudyti - kad jo mirties dieną būtų dėl ko verkti... Imperatorius Augustas, išgirdęs, kad Erodas nužudė savo sūnų, pasakė: „Geriau būti Erodo kiaule nei sūnumi“ (nes žydai kiaulių neskersdavo).[4] Archeologinių kasinėjimų rezultatai rodo, kad Jėzaus laikais Betliejuje gyveno 300-1000 žmonių, taigi berniukų greičiausiai buvę apie 10-30. Kaip tai panašu į tragediją Amerikos Niutauno miestelyje...
Tada išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Jeremiją: „Ramoje pasigirdo šauksmas, raudos, aimanos ir garsios dejonės: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2, 17-18). Rachelė simbolizuoja to krašto motinas, jos kapas yra šalia Betliejaus (Pr 35, 16-20). Tačiau cituojama pranašystė teikia ir viltį: Taip sako Viešpats: „Ramoje girdėti dejavimai, graudūs verksmai. Tai Rachelė verkia savo vaikų ir nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra. Nešauk balsu ir neliek ašarų, nes tavo vargas bus atlygintas, - sako Viešpats. - Jie sugrįš iš priešo šalies. Tavo ateičiai yra vilties. Tavo vaikai sugrįš į savo kraštą“ (Jer 31, 15-18).
Matome, kad Kalėdos neturi visada būti būtinai džiaugsmingos, kaip aprašyta Evangelijoje pagal Luką, tačiau jos visuomet atneša viltį: Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą. Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa (Iz 9, 2; Mt 4, 13-16).
Labai yra įdomi katalikų kardinolo Valterio Kaspero (g. 1933 m.) mintis, kad keliami klausimai, kodėl Dievas leidžia žmonėms patirti tokius kentėjimus, turi ir paslėptą, t. y. ne visada išreiškiamą, poreikį būti išgelbėtam. Kitu atveju žmogus susitaikytų su kančia ir neužduotų panašių klausimų. Dievo neigimas (ateizmas) taip pat nepateikia atsakymų apie kančios prasmę.[5] Jau pačioje pradžioje, To, kuris buvo nuo pradžių (plg. Jn 1, 1-3), gimimo į žemę istorijoje mes matome atsispindintį džiaugsmą ir didžiulę paguodą kenčiantiems.
_____________
1. Andrew McGowan, Kokiu būdu gruodžio 25-oji tapo Kalėdomis, http://www.btz.lt/lt/komentarai/1/2892
2. 2004 m. Indijos vandenyno cunamis, http://lt.wikipedia.org/wiki/2004_m._Indijos_vandenyno_cunamis
3. Markas Zingeris, Vaikų žudynės Konektikute, http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/vaiku-zudynes-konektikute-asaros-retorika-ir-politinis-paralyzius.htm
4. Eusebijas Cezarietis, Bažnyčios istorija, Vilnius: (Lumen, 1993), p. 35-37
5. Каспер Вальтер, Бог Иисуса Христа (Современное богословие), p. 160-161