Seniesiems metams gulant į amžiną kapą, o Naujiesiems kopiant į sostą, kiekvienas šiek tiek mąstąs žmogus pagalvoja apie laiką, tą baisų ir keistą dalyką.
Jis daro žaizdas ir gydo jas, jis įstumia į nelaimes ir iš jų ištraukia, jis išspaudžia ašaras ir jas džiovina. Jis viską naikina, viską ryja, bet ir nuolat kuria. Mūsų gyvenime jis yra tvirtas karalius, galingas viešpats, kuriam niekas neįstengia atsispirti.
Praktiškas anglas sako: „Time is money“ - laikas yra pinigai. Jums, mieli skaitytojai, norėčiau mesti kitą iššūkį, lietuvišką, kuris man atrodo daug realesnis ir praktiškesnis už aną angliškąjį: laikas yra sielos išganytojas. Dėl to realesnis ir praktiškesnis, nes jis siekia to, kas niekada nedingsta. Visos medžiaginės vertybės yra laikinos; dingus laikui, dingsta ir jos. Tad viena tėra tikroji vertybė - mūsų siela. Laikas neturi jai galios, nes jis tėra tariamoji tikrenybė, o ji - tikra.
Ką reiškia: laikas - sielos išganymas? O gi tai, kad mūsų sielos išganymas pareina nuo to, kaip naudojamės laiku. Mums paskirta trumpa valanda yra juokingai trumpa, palyginus su pasaulio amžiumi, tačiau ji nulemia visą mūsų amžinatvę.
Jei tikime, kad yra Dievas, turime tikėti taip pat, jog jis leidžia mus į šį pasaulį kažkuriam laikui, kad liktume amžinai laimingi. Tą amžiną laimę turime laimėti. Kaip turtuolis įtempia visas savo jėgas, kad kiekviena valandėlė neštų jam medžiaginį pelną, taip mes turime įtempti visas savo jėgas, kad kiekviena valanda duotų mums tai, ko nei rūdis, nei kandis nesunaikina.
Ta prasme laikas turi mums didžios svarbos. Apie jį privalu mąstyti ne tik Naujųjų Metų naktį, bet kiekvieną vakarą, praėjus dienai, kiekvieną rytą, praėjus nakčiai. Kiekvienai valandai mušant, turime pagalvoti, kad laikas eina, eina nė akimirksniui nesustodamas, ir nėra jėgos, kuri jį sustabdytų.
Gerai laiką naudojame, kai kiekvieną darbą dirbdami neišleidžiame iš akių vyriausiojo tikslo - sielų išganymo. Visi kiti tikslai - turtas, žemės laimė, garbė - turi trauktis į antrąją eilę. Gali ir jie mūsų veiksmuose pasilikti, bet tik tiek, kiek vyriausiajam tikslui nekliudo. Jei giliausioji mūsų sąžinė sako, kad jie kliudo, tai, neatsižvelgiant į nieką, turime juos atstumti nuo savęs, visiškai nuo jų nusigręžti.
Vienas anglas kartą pasakė, kad lietuviai viską dirba taip, tartum būtų amžini. Argi neteisingai jis pastebėjo? Juk mes iš tikrųjų eikvojame neišsemiamus šaltinius.
Oi kaip praverstų mums atsiminti, kad laiko turime ne bedugnį šaltinį, bet mažą, griežtai nuseikėtą saikelį, kurio nė vienu grūdeliu nepadidinsi. Laikas yra Dievo mums patikėtas valdyti turtas, dėl kurio turėsime duoti smulkiausią apyskaitą. Turėsime atsakyti už kiekvieną valandėlę: ir už tas juodąsias, kuriomis blogai elgiamės, ir už tas bespalves, kaip voratinklio siūleliai, kurias, kad ir nedarydami nieko blogo, praleidžiame veltui, be jokios naudos.
Teisusis kartą paklausė: „Jei šiandien nieko nenuskriaudžiau darbu nei žodžiu, ko gi turiu prašyti, kad man atleistų?“ O balsas iš aukštybių atsakė: „Prašyk, kad tau atleistų vaikas, kurio nenušvietei džiaugsmo šypsena, nuskriaustas gyvūnėlis, kurio neapgynei, ir rožė, kuri nuvyto, nes jos nepalaistei“...
Tačiau nemanykime, kad pasiryžę gyventi pagal šūkį laikas yra sielos išganymas, turime būti niūrūs, apsiblausę. Atvirkščiai - juokitės, dainuokite, šokite, nes taip pasireiškia džiaugsmas. O kas gali būti linksmesnis už tą, kuris žino, jog jis siekia amžinosios laimės. Džiaugsmas nė kiek nekliudo tos kelionės: jis yra tik jos vaisius. Tomas Kempietis sako, kad žmogus naudingai praleidęs dieną, vakare turi džiugią širdį.
Paruošė Anželika Krikštaponienė pagal Šatrijos Raganos knygą „Mergaitės kelias“.
Iliustracijoje M. K. Čiurlionio paveikslas „Rex“
Šatrijos Ragana - viena religingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų ir vertinama kaip viena žymiausių krikščioniškosios pedagogikos kūrėjų Lietuvos pedagogikos istorijoje. Rašytojos gyvenimo menas, remiantis teologine motyvacija, ugdyti valią ir formuoti charakterį. Jos kūryba pasižymi krikščioniškosios pasaulėvaizdos ir kultūros puoselėjimu.