Dviese, ne atskirai

Mieli skaitytojai, jubiliejinių metų proga siūlysime jūsų dėmesiui straipsnius iš archyvų. Šįkart siūlome pastoriaus Giedriaus Saulyčio straipsnį, skelbtą laikraštyje „Ganytojas“ 1999 m. gegužės 8  d. Nr. 9 (58)

Po to Vieš­pats pa­sky­rė dar ki­tus sep­ty­nias­de­šimt mo­ki­nių ir iš­siun­tė juos po du, kad ei­tų pir­ma Jo į vi­sus mies­tus bei vie­to­ves, kur Jis pats ke­ti­no vyk­ti (Lk 10, 1).

Kaip Jo­nas Krikš­ty­to­jas ly­gi­no ta­kus Vieš­pa­čiui, taip ir Jė­zaus apaš­ta­lai ruo­šia žmo­nes, ben­druo­me­nes, mies­tus ir net iš­ti­sas tau­tas Kris­taus pa­si­ro­dy­mui. Į kiek­vie­ną vie­to­vę, kur pats ke­ti­na vyk­ti, Jė­zus siun­čia sa­vo mo­ki­nius. Aki­vaiz­du, kad Kris­taus pa­si­ro­dy­mas ten, kur ne­bu­vo Jam ruo­šia­ma­si, tie­siog ne­įma­no­mas, o jei ir įma­no­mas, tai at­ne­ša ne pa­lai­mi­ni­mą, o pra­kei­ki­mą. Pa­na­šiai bus ir Jė­zaus ant­ro­jo at­ėji­mo me­tu. Tie, ku­rie Jo ne­lau­kia, bus pa­smerk­ti ir ken­tės Die­vo rūs­ty­bės iš­si­lie­ji­mą, ta­čiau be­si­ruo­šian­tiems ir lau­kian­tiems Jo pa­si­ro­dy­mo tai bus pa­ti di­džiau­sia šven­tė. Šis prin­ci­pas veiks net iki re­gi­mo Kris­taus grį­ži­mo. Die­vo šlo­vė nie­kuo­met ne­at­si­ve­ria at­si­tik­ti­nai. Jai tu­ri bū­ti pa­ruoš­ta ati­tin­ka­ma ter­pė, o tiks­liau ta­riant - žmo­nių šir­dys. Bū­tent tai da­ro Šven­to­ji Dva­sia šian­dien baž­ny­čio­je. Ji ruo­šia mus di­des­niam Die­vo šlo­vės at­si­vė­ri­mui. Kaip ir Jė­zui bū­nant že­mė­je, taip ir da­bar šį pa­ruo­šia­mą­jį dar­bą at­lie­ka Jo pa­siųs­ti mo­ki­niai.

Po du

No­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad Jė­zus ne­pa­siun­tė nė vie­no mo­ki­nio vie­nui vie­no. Vi­si tu­rė­jo sa­vo part­ne­rį. Ne­bu­vo nė vie­no ne­pri­klau­so­mo. Ėjo po du. Dvie­se skelb­da­mi Ka­ra­lys­tės Evan­ge­li­ją ir ruoš­da­mi ke­lią Vieš­pa­čiui, jie su­si­lauk­da­vo pa­se­kė­jų, ir to­kiu bū­du prie dvie­jų pri­si­dė­da­vo tre­čias, penk­tas, de­šim­tas, žo­džiu, au­go ko­man­dos. Jau iš pat pradžių  bu­vo ne vie­nas, bet du žmo­nės - ko­man­da. Vieninga komanda ir  šiandien yra baž­ny­čios, kuriai sušvis   Die­vo šlo­vė,  pa­ma­tas.

Jė­zus ne­at­si­tik­ti­nai siun­tė sa­vo mo­ki­nius po du. Šis prin­ci­pas įvai­riai at­sklei­džia­mas ne vie­no­je Šven­to­jo Raš­to vie­to­je. Pir­miau­sia pri­si­min­ki­me gy­vu­lių ėji­mą į No­jaus ar­ką: Vi­si žvė­rys, gal­vi­jai, rop­liai ir vi­si paukš­čiai pa­gal sa­vo rū­šis su­ėjo į No­jaus ar­ką, po du <… (Pr 7, >14-15).

Nors pra­džio­je Die­vas Mo­zę pa­šau­kė vie­ną, ta­čiau pa­ties Mo­zės pra­šy­mu į po­rą jam da­vė Aaro­ną. Aki­vaiz­du, kad ši part­ne­rys­tė iš anks­to bu­vo nu­ma­ty­ta Die­vo pla­nuo­se: Vieš­pats siun­tė Mo­zę ir Aaro­ną, ku­rie iš­ve­dė jū­sų tė­vus iš Egip­to ir ap­gy­ven­di­no ši­to­je ša­ly­je (1 Sam 12, 8).Ki­ta pui­ki iliust­ra­ci­ja - Su­si­ti­ki­mo pa­la­pi­nės sta­ty­mas. Die­vas  da­vė  tokius  nu­ro­dy­mus: Len­tos tu­ri tu­rė­ti šo­nuo­se po du iš­si­ki­ši­mus, ku­riais vie­na su ki­ta bus su­ka­bi­na­mos; taip pa­da­ry­si vi­sas len­tas (Iš 26, 17). Jun­gia­masis ry­šys buvo du iš­si­ki­ši­mai, ku­rių dė­ka vi­sos len­tos jun­gė­si ir su­da­rė šven­tą su­si­ti­ki­mo su Die­vo šlo­ve vie­tą.

Sa­lia­mo­nas iš­raiš­kin­gai kal­ba apie to­kio ry­šio pri­va­lu­mus:
Du yra ge­riau ne­gu vie­nas, nes jie tu­ri ge­rą at­ly­gį už sa­vo triū­są. Jei vie­nas kris­tų, ki­tas jį pa­kel­tų. Bet var­gas vie­nam, jei jis krin­ta, nes nė­ra kam pa­dė­ti. Jei dvie­se mie­ga, vie­nas ki­tą šil­do. Bet kaip su­šil­ti vie­nam? Jei vie­nas už­puo­la­mas, dvie­se pa­si­prie­ši­na. Tri­gu­bą vir­vę sun­ku per­trauk­ti (Ekl 4, 9-12). Pas­ku­ti­nis sa­ki­nys tik­rai pra­na­šiš­kas, nes kur su­si­jun­gia du, bū­ti­nai at­si­ran­da tre­čias. Ar ne šią tri­gu­bą vir­vę tu­ri ome­ny­je ir Jė­zus, sa­ky­da­mas: Jei­gu du iš jū­sų su­si­tars že­mė­je pra­šy­ti bet ko­kio da­ly­ko, jiems ma­no dan­giš­ka­sis Tė­vas jį su­teiks (Mt 18, 19).

Ne­no­riu su­siau­rin­ti vis­ko ties skai­čiu­mi du. Tie­siog pa­brė­žiu ko­man­dos svar­bą - tai dvi vie­nam tiks­lui at­si­da­vu­sios šir­dys. Jei jos Die­vo aky­se tik­rai at­gręž­tos vie­na į ki­tą, pats Die­vas prie jų pri­si­jungs. O vir­vė, į ku­rią įpi­n­tas Die­vas, tik­rai ne­per­trau­kia­ma! Ki­to­je ei­lu­tė­je Jė­zus tę­sia: Kur du ar trys su­si­rin­kę ma­no var­du, ten ir Aš esu tarp jų (Mt 18, 20). Šlo­vė do­va­no­ja­ma ne in­di­vi­dams, bet ko­man­doms, ben­druo­me­nėms.

Ko­man­di­nis  žai­di­mas

Šį prin­ci­pą ge­rai su­vo­kia spor­ti­nin­kai. Per­ga­les iš­ko­vo­ja tik su­si­žai­du­sios ir drau­giš­kos ko­man­dos. Vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių, ko­dėl Kau­no „Žal­gi­rio“ krepšininkai iš­ko­vo­jo Eu­ro­ly­gos taurę, anot pačių žaidėjų, bu­vo ko­man­dos drau­giš­ku­mas. Ko­man­di­nis žai­di­mas kur kas pra­na­šes­nis už as­me­ni­nį. Pa­si­tai­ko, kad ko­man­do­je būna daug stip­rių spor­ti­nin­kų, ta­čiau ji vis tiek sil­pna. Ko­dėl? Jo­je esan­tieji žai­džia in­di­vi­du­a­liai, ne­ma­to aikš­tės, ne­jau­čia su­si­klos­čiu­sios pa­dė­ties, bet yra su­si­rū­pi­nę, kaip iš­reikš­ti sa­vo pro­fe­sio­na­lu­mą. Ir at­virkš­čiai -  silpnesnispor­ti­nin­kai, su­vo­kian­tys sa­ve kaip ko­man­dos da­le­lę, o ne vi­su­mą, ga­li tap­ti ne­nu­ga­li­mi. Ret­kar­čiais lais­va­lai­kiu pats žai­džiu krep­ši­nį ir ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ko­man­di­nis žai­di­mas at­ne­ša di­džiau­sią pa­si­ten­ki­ni­mą. Ly­giai tas pats ir dva­si­nė­je plot­mė­je. Die­viš­ką džiaugs­mą pa­sie­kia­me tik tar­nau­da­mi drau­ge su ki­tais vie­no­je Dva­sio­je. Kad ir kiek talentingas ir ap­do­va­no­tas bū­tum, pra­lai­mė­si, jei žai­si vie­nas, ne­jau­si ki­tų ir ne­at­ra­si su jais šir­dies ry­šio.

Jė­zus Kris­tus nie­ka­da ne­pla­na­vo Nau­jo­jo Tes­ta­mento baž­ny­čios pa­gal to­kį mo­de­lį: ku­ni­gas ir pa­ra­pi­jie­čiai, ar­ba šven­ta­sis tė­vas ir nu­si­dė­jė­liai pa­sau­lie­čiai. Ne! Jėzaus mo­de­lis ki­toks. Tai - bro­liai ir se­se­rys Kris­tu­je, vie­no dan­giš­ko­jo Tė­vo vai­kai; vie­nos, šven­tos tau­tos žmo­nės; vie­no kū­no na­riai, kur kiek­vie­nas na­rys kaž­ką da­ro ir pa­pil­dy­ damas  ki­tus  pa­si­tar­nau­ja ben­­­­­­dram la­bui.

Ma­no  drau­gai

Iš tie­sų nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad Die­vas pa­šau­kė ma­ne dar­buo­tis Jo baž­ny­čio­je ne vie­ną. Nuo pat baž­ny­čios pra­džios esa­me drau­ge su Gab­rie­liu­mi. Jo dė­ka at­ėjau pas Kris­tų. Drau­ge pa­li­ko­me sek­mi­nin­kų baž­ny­tė­lę. Kar­tu pra­dė­jo­me ruoš­ti pa­moks­lus sa­vo drau­gams, ku­riuos kvies­da­vo­me ne­for­ma­liam, ne­re­li­gi­niam ben­dra­vi­mui į bu­tą, ku­ria­me tuo me­tu gy­ve­nau. Abu krikš­ti­jo­me pa­ti­kė­ju­sius mū­sų skel­bia­ma Evan­ge­li­jos ži­nia. Drau­ge nu­spren­dė­me įkur­ti Bib­li­jos mo­kyk­lą. Vis­ko net ne­iš­var­din­si... Tie­siog esu dė­kin­gas Die­vui, kad iki šios die­nos mū­sų ne­iš­sky­rė nei iš­mė­gi­ni­mai, nei klai­dos, nei žmo­nės. Esu dė­kin­gas ir už tuos, ku­riuos Die­vas da­vė vė­liau. Už Arū­ną, An­že­li­ką su Ai­du, Sta­sį bei ki­tus. Vi­sų ne­pa­mi­nė­si. Ta­čiau jie - šir­dy­je. Pa­ste­bė­jau, kad kiek­vie­no nau­jo su­si­ti­ki­mo su Kris­tu­mi me­tu   Jis   pri­me­na   man   ma­no drau­gus ir ben­dra­žy­gius. Ir taip yra nuo pat pra­džių. Kai pir­mą kar­tą at­vė­riau sa­vo šir­dį Jė­zui, Jo mei­lė iš kar­to nu­krei­pė ma­no žvilgs­nį į ar­ti­muo­sius. Tuos, ku­rie skel­bė man Evan­ge­li­ją, ir tuos, su ku­riais gy­ve­nau. Pra­dė­jau at­gai­lau­ti prieš Die­vą, kad bu­vau jiems ne­jaut­rus, že­mi­nau, nie­ki­nau ir šai­piau­si iš jų sil­pny­bių. Ma­no šir­dy­je ap­si­gy­ve­nęs Kris­tus vi­sai kitaip apie juos manė. Sa­vo po­žiū­rį te­ko iš­keis­ti į Jo. Mo­ky­tis pri­im­ti, kaip Jis pri­ima, ir pa­mil­ti, kaip Jis my­li. Ta­čiau lai­kui bė­gant šį požiūrį rei­kia nuo­lat at­nau­jin­ti ir gi­lin­ti. Bręs­da­mi Kris­tu­je mes tam­pa­me ga­būs labiau ver­tin­ti ir dau­giau bran­gin­ti ša­lia esan­čius.

Apaš­ta­liš­ka ko­man­da

Pau­lius, Sil­va­nas ir Ti­mo­tie­jus te­sa­lo­ni­kie­čių baž­ny­čiai Die­ve Tė­ve ir Vieš­pa­ty­je Jė­zu­je Kris­tu­je (1Tes 1, 1). Ma­ne ža­vi šis krei­pi­nys. Jis at­spin­di ko­man­di­nį žai­di­mą. Šio laiš­ko au­to­rius yra Pau­lius. Ta­čiau jis ne vie­nas. Drau­ge yra Sil­va­nas ir Ti­mo­tie­jus. Ne­ma­nau, kad pas­ta­rie­ji mi­ni­mi sim­bo­liš­kai. Ne vie­na laiš­ke nu­skam­bė­ju­si min­tis pri­klau­sė bū­tent jiems - tai ir jų laiš­kas. Ta­čiau ne­bė­ra pras­mės aiš­kin­tis, ku­rį sky­rių pa­ra­šė vie­nas ar ki­tas, nes laiš­kas ad­re­suo­tas nuo jų tri­jų. Pau­lius ne­si­sa­vi­na au­to­ri­nių tei­sių, bet įvar­di­na ben­dra­au­to­rius. Tai jau ne apaš­ta­lo, o apaš­ta­liš­kos ko­man­dos tar­na­vi­mas. Tai vėl­gi tri­gu­ba vir­vė, ku­rios ne­įma­no­ma per­trauk­ti. Ne­nuos­ta­bu gir­dė­ti ir apie to­kios  komandos tanavimo vaisius: Mūsų Evangelija ne­at­ėjo pas jus vien tik žo­džiais, bet su jė­ga ir Šven­tą­ja Dva­sia, ir su tvir­tu įsi­ti­ki­ni­mu. <…> jūs nuo sta­bų at­si­ver­tė­te prie Die­vo tar­nau­ti gy­va­jam bei tik­ra­jam Die­vui” (1Tes 1, 5. 9). Koks įkvė­pi­mas baž­ny­čiai, kai jos ly­de­riai gy­ve­na vie­no­je Dva­sio­je! Kaip ge­ra ir ma­lo­nu, kai bro­liai vie­ny­bė­je gy­ve­na! Tai yra lyg bran­gus alie­jus ant gal­vos, var­van­tis per Aaro­no barz­dą ant jo dra­bu­žių apy­kak­lės. Tai lyg Her­mo­no ra­sa, krin­tan­ti ant Sio­no kal­nų! Te­nai pa­lai­mi­ni­mą ir gy­ve­ni­mą am­ži­ną Vieš­pats tei­kia! (Ps 133, 1-3).

Vienybė prasideda nuo kryžiaus
                     
Bū­ti su­si­jus vie­no­dais ry­šiais su kiek­vie­nu vie­ti­nė­je ben­druo­me­nė­je, ypač di­des­nė­je, ne­įma­no­ma. Ta­čiau ne­pa­pras­tai svar­bu tu­rė­ti ry­šį bent su ke­liais, esan­čiais ša­lia. To­kios gru­pės ly­de­riui, ar tai bū­tų ląs­te­lė, ar koks nors spe­cia­lus tar­na­vi­mas, taip pat svar­bu jung­tis su ki­tais. Pa­na­šiai kaip tos len­tos Su­si­ti­ki­mo pa­la­pi­nė­je, tu­rin­čios du išsi­ki­ši­mus. Kiek­vie­na tie­sio­giai jun­gė­si tik su dviem, ta­čiau jos vi­sos bu­vo su­jung­tos ir su­da­rė glau­džią, tvir­tą sie­ną.

Svar­bu ne­už­si­da­ry­ti sa­vy­je, ne­nu­ver­tin­ti ir ne­pa­nie­kin­ti ki­tų. Te­oriš­kai vie­ny­bei pri­ta­ria be­veik vi­si. Ta­čiau prak­tiš­kai iš­lai­ky­ti dva­sios ry­šius ne­leng­va. Rei­kia mo­kė­ti kai­ną. At­si­ža­dė­ti sa­vęs, im­ti sa­vo kry­žių ir kas­die­ną jį neš­ti. Pa­lik­ti sa­vo iš­di­du­mą, ati­dė­ti am­bi­ci­jas. O kad tai pa­vyk­tų, rei­kia nuo­lat ieš­ko­ti Die­vo, iš Dva­sios sem­tis jė­gų. Tik­ra vie­ny­bė pra­si­de­da nuo sa­vo kry­žiaus. Jei at­si­sa­ko­me jį neš­ti, ne­bū­si­me vie­na Kris­tu­je. Ego­cen­triš­kas krikš­čio­nis ne­ga­bus bū­ti vie­na su tais, ku­rie se­ka Kris­tu­mi. Apie tai pui­kiai ra­šo Tomas Kem­pie­tis:
„Jė­zus vi­suo­met tu­rė­jo daug tų, ku­rie my­li Jo ka­ra­lys­tę, bet ma­žai ne­šan­čių Jo kry­žių. Jis tu­ri daug trokš­tančių pa­guo­dos, ta­čiau ma­žai mėgs­tan­čių iš­mė­gi­ni­mus. Dau­ge­lis sė­da prie Jo sta­lo, ta­čiau ne­dau­ge­lis pri­si­jun­gia prie Jo pas­nin­ko. Vi­si trokš­ta su Juo džiaug­tis, ta­čiau ma­žai no­rin­čių bent kiek pa­ken­tė­ti dėl Jo. Dau­ge­lis se­ka Jį iki duo­nos pa­dau­gi­ni­mo, ta­čiau ne­dau­ge­lis iki Jo kan­čios tau­rės. Dau­ge­lis ger­bia Jo ste­buk­lus, tik ne­dau­ge­lis pri­i­ma kry­žiaus gė­dą.“

Do­vy­das ir Jo­a­bas

Ka­dan­gi tik­ros vie­ny­bės kai­na di­de­lė, leng­viau palaikyti ta­ria­mą vie­ny­bę. Vie­ny­bę, pa­grįs­tą dok­tri­no­mis ir po­li­ti­ka, ku­rio­je ne­da­ly­vau­ja šir­dis ir vi­suo­met sle­pia­si as­me­ni­nės nau­dos ieš­ko­ji­mas. Ko­man­do­je to­kia po­zi­ci­ja ypač skau­di. Vie­nas ryš­kiau­sių to­kios vie­ny­bės pa­vyz­džių Šven­ta­ja­me Raš­te yra ka­ra­liaus Do­vy­do ir jo ar­mi­jos va­do Jo­a­bo san­ty­kiai.

Il­gus me­tus Jo­a­bas su Do­vy­du ko­vo­jo pe­tis į pe­tį. At­ro­dy­tų, šis vy­ras tu­rė­jo pa­žin­ti ka­ra­liaus šir­dį ir gy­ven­ti tais pa­čiais sie­kiais. Jo­a­bas bu­vo nuo­lan­kus ir, sa­ky­čiau, pa­brėž­ti­nai ger­bian­tis ka­ra­lių. Tai ro­do toks pa­vyz­dys:

Jo­a­bas ka­ria­vo prieš amo­ni­tus ir ap­gu­lė jų ka­ra­liš­ką­jį mies­tą Ra­bą. Jo­a­bo pa­siun­ti­niai pra­ne­šė Do­vy­dui: „Aš ka­ria­vau prieš Ra­bą ir pa­ė­miau mies­to van­dens at­sar­gas. To­dėl da­bar su­rink li­ku­sius ka­rius, ap­gulk mies­tą ir jį paimk, kad aš jo ne­pa­im­čiau ir jis ne­bū­tų pa­va­din­tas ma­no var­du“. Do­vy­das, su­rin­kęs vi­sus žmo­nes, nu­ė­jo prie Ra­bos, ka­ria­vo prieš mies­tą ir jį pa­ė­mė. Do­vy­das nu­ė­mė amo­ni­tų ka­ra­liui nuo gal­vos ka­rū­ną su bran­giais ak­me­ni­mis, sve­rian­čią ta­len­tą auk­so, ir už­­si­dė­jo ją ant gal­vos. Be to, jis iš­si­ga­­be­no iš mies­to la­bai daug gro­bio“ (2 Sam 12, 26 -30).

Šio­je is­to­ri­jo­je kren­ta į akis Jo­a­bo no­ras, kad vi­sa gar­bė už mies­to už­ka­ria­vi­mą tek­tų ka­ra­liui. Jo­a­bas at­si­sa­ko nu­ga­lė­to prie­šo ka­rū­nos ir lei­džia ją už­si­dė­ti Do­vy­dui. Toks po­el­gis, at­ro­dy­tų, ky­la iš nuo­lan­kios kar­žy­gio ir tar­no šir­dies. Ta­čiau to­li­mes­ni Jo­a­bo veiksmai ap­švie­čia vi­sai ki­to­kią jo šir­dį. Prieš vie­ną mū­šį ka­ra­lius krei­pia­si į sa­vo ben­dra­žy­gius, pra­šy­da­mas: Sau­go­ki­te ma­no vai­ką Ab­sa­lo­mą! (2 Sam 18, 5). Ta­me mū­šy­je Dovydo sū­nus Ab­sa­lo­mas ko­vo­jo prieš sa­vo tė­vą. Ta­čiau tė­vo mei­lė sū­nui bu­vo di­des­nė nei sau. Nė­ra nė men­kiau­sios abe­jo­nės, kad kar­žy­giai tu­rė­jo iš­girs­ti šį vi­di­nį ka­ra­liaus no­rą, nes jį gir­dė­jo ir ki­ti: Vi­si žmo­nės gir­dė­jo tą ka­ra­liaus įsa­ky­mą va­dams (2 Sam 18, 5). Ta­čiau Jo­a­bas vis tiek sa­vo ran­ko­mis nu­žu­dė į bė­dą pa­kliu­vu­sį be­jė­gį Ab­sa­lo­mą (žr. 2 Sam 18, 14).

Drau­ge, bet ne kar­tu

Kaip pa­aiš­kin­ti šiuos du pa­mi­nė­tus Jo­a­bo po­el­gius: jo rū­pes­tį ka­ra­liaus gar­be ir vi­siš­ką ne­pai­sy­mą įsa­ky­mo, kilusio iš my­lin­čios šir­dies? At­sa­ky­mas - iš­ori­nė ben­drys­tė. Čia vėl tin­ka T. Kem­pie­čio min­tys:
 „Dau­ge­lis pa­klūs­ta iš prie­vo­lės, o ne iš mei­lės. To­kie įsi­žei­džia ir reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl men­knie­kių. Pro­to ra­my­bę jie at­ras tik iš šir­dies at­si­da­vę sa­vo va­do­vams dėl mei­lės Die­vui. Ke­liauk, kur no­ri, bet ne­ra­si ra­my­bės, jei­gu nuo­lan­kiai ne­pri­imi vy­res­nių­jų. Sva­jo­nės pa­siek­ti lai­mę, kei­čiant ge­og­ra­fi­nę vie­tą, ap­ga­vo dau­ge­lį.“

Do­vy­das nie­kuo­met ne­sie­kė bū­ti įžy­mus. To­dėl Die­vas jį ir pa­da­rė ka­ra­liu­mi. Ta­čiau mi­nė­tas Jo­a­bo po­el­gis pa­ro­do, kad jis ma­nė, jog šlo­vė Do­vy­dui ne­sve­ti­ma. Kai Do­vy­das at­vė­rė sa­vo šir­dį ir mal­da­vo to, kas jam bu­vo iš­ties bran­gu, Jo­a­bo šir­dis ­li­ko kie­ta ir žiau­ri. Jis ne­pa­ban­dė su­pras­ti sa­vo ly­de­rio. Aki­vaiz­du, jog tei­sin­gai pa­si­rin­kęs Jo­a­bas bū­tų su­bren­dęs ir gi­liau pa­ži­nęs Vieš­pa­tį, ku­rio ko­vas jis ma­nė­si ko­vo­jąs. Bū­tent Do­vy­das iš Se­no­jo Tes­ta­mento did­vy­rių šir­di­mi la­biau­siai pa­na­šė­jo į Jė­zų. Jo­a­bas bu­vo gre­ta. Ta­čiau jo ly­de­rio šir­dis jam taip ir li­ko mįs­lė. Joa­bas sa­ko: Tu my­li tuos, ku­rie ta­vęs ne­ken­čia, ir ne­ken­ti tų, ku­rie ta­ve my­li. Tu šian­dien pa­ro­dei, kad ku­ni­gaikš­čiai ir tau­ta tau nie­ko ne­reiš­kia. Da­bar ma­tau, kad jei Ab­sa­lo­mas bū­tų gy­vas, o mes vi­si bū­tu­me žu­vę, tu bū­tum pa­ten­kin­tas (2 Sam 19, 6).

Pir­ma­sis tei­gi­nys tei­sin­gas. Do­vy­das su­ge­bė­da­vo my­lė­ti net sa­vo prie­šus. Bū­tent dėl to jis ne­pa­kė­lė ran­kos prieš Sau­lių, bet ap­rau­do­jo jį žu­vu­sį, be to, iš­kė­lė puo­tą Ab­ne­riui, Sau­liaus ar­mi­jos va­dui, o šiam žu­vus vėl­gi nuo Jo­a­bo klas­tin­go dur­klo, įsa­kė vi­sai tau­tai ge­dė­ti (žr. 1 Sam 24, 4-16; 26, 7-24; 2 Sam 1, 11- 27; 3, 20-39). Se­no­jo Tes­ta­mento švie­so­je tai bu­vo kvai­la. Ta­čiau šie po­el­giai ap­reiš­kia ker­ti­nius Jė­zaus Kris­taus pa­skelb­tos Ka­ra­lys­tės prin­ci­pus.

Ant­ra­sis Jo­a­bo tei­gi­nys bu­vo me­la­gin­gas. Ne­tie­sa, kad ku­ni­gaikš­čiai Do­vy­dui ne­rū­pė­jo. Jei jis mo­kė­jo da­ry­ti ge­ra „ne­prie­te­liams“, tai juo la­biau - esan­tiems drau­ge. Tik Jo­a­bo akis bu­vo ne­svei­ka. Jis to ne­su­ge­bė­jo pa­ma­ty­ti. Kaip tas sū­nus iš Jė­zaus pa­ly­gi­ni­mo, il­gus me­tus dir­bęs tė­vo na­muo­se, ne­su­pra­to jo žo­džių: Vi­sa, kas ma­no, yra ir ta­vo (Lk 16, 31). Ly­giai toks buvo ir Jo­a­bas Do­vy­do at­žvil­giu. Ben­dra­žy­gio šir­dis Jo­a­bą dau­giau bau­gi­no, nei trau­kė. Mat no­rint prie jos ar­tė­ti, tek­tų daug ką per­ver­tin­ti ir daug ko at­si­ža­dė­ti. Ta­čiau toks kry­žius Jo­a­bui bu­vo per sun­kus. Grau­du skai­ty­ti apie šio kar­žy­gio gy­ve­ni­mo pa­bai­gą. Jis pa­rė­mė ne tą pre­ten­den­tą į ka­ra­liaus sos­tą, ku­rį Vieš­pats pa­si­rin­ko, ir bu­vo nu­žu­dy­tas kaip su­ki­li­mo da­ly­vis (žr. 1 Kar 1, 7; 2, 28-34). Tiek daug bū­ta pro­gų ir ga­li­my­bių pa­žin­ti tie­są ir pagal ją gyventi, ta­čiau jo šir­dis taip ir ne­su­du­žo. Ne­bent prieš pat mir­tį - kai įsi­tvė­ręs au­ku­ro ra­gų Vieš­pa­ties pa­la­pi­nė­je jis mal­da­vo Die­vo pa­si­gai­lė­ji­mo (žr. 1 Kar 2, 28-29).

Te­ne­bū­na tarp mū­sų jo­a­biš­ko ben­dru­mo. Ne­už­ten­ka dirb­ti vie­ną dar­bą, lan­ky­ti tą pa­čią baž­­ny­čią ar pri­klau­sy­ti tam pa­čiam ju­dė­ji­mui. Svar­bu, kad šir­dys bū­tų su­jung­tos vie­nu jun­gu, pa­krikš­ty­tos vie­na Dva­sia ir at­gręž­tos vie­na į ki­tą. Tik­ra yra tik Dva­sios ben­drys­tė. Mo­ky­ki­mės šio me­no - bū­ti dvie­se, ne at­ski­rai.