Kovo 4-10 d. kviečiame melstis už Panevėžio bendruomenę. Šia proga kalbiname šios bendruomenės pastorių Ramūną Jukną.
Ramūnai, Kristumi pasekėt ankstyvoje jaunystėje. Ar jau tada norėjote tapti pastoriumi?
Pirmasis rimtas mano susidūrimas su krikščionybe įvyko tuomet, kai man buvo 13 metų. Žiūrėdamas filmą „Jėzus“ susipažinau su Jėzaus Kristaus asmenybe bei mokymu. Tai paliko neišdildomą įspūdį.
Tačiau sąmoningai krikščionybę, kaip tiesos ir išganymo mokslą, priėmiau tik po trejų metų. Nuo tada krikščionių mokymas ir viskas, kas susiję su Dievu ir Jo pasauliu, mane žavėjo.
Kadangi augau aplinkoje, kurioje apie tarnystę Dievui niekas nekalbėjo ir ja niekas nesižavėjo, tad ir aš nemąsčiau apie save kaip apie būsimą pastorių, kunigą ar kitokį dvasininką. Bet po atsivertimo mane itin žavėjo bet kokia tarnystė bažnyčioje (ar tai būtų grindų plovimas prieš pamaldas, ar pamokslininkų sutikimas autobusų stotyje, siaučiant speigui), o skaitydamas Naujojo Testamento naratyvus (ypač Apaštalų darbų knygą) aš „ištirpdavau“ siužeto linijose. Galbūt tokiu būdu Šventoji Dvasia žadino many norą tarnauti Jam, Jo bažnyčiai ir brėžė gyvenimo liniją.
Kas teikia didžiausią džiaugsmą stebint Jūsų ganomą bendruomenę?
Tiesą pasakius, žvelgdamas į tarnystės lauką esu linkęs matyti taisytinus dalykus, neišspręstas problemas, tai, ką reikia stiprinti. Nemėgstu daugiažodžiauti apie kokius nors pasiekimus ar džiugesius. Manau, protingiau yra kalbėti apie siekiamybes ir kai kuriuos pirmuosius gerųjų savybių daigus, kurie džiugina.
Išskirčiau dvi savybes, kurios, žvelgiant į bendruomenę, jaudina labiausiai. Tai - pasikeitimas ir ištikimybė. Mane žavi pokyčiai žmonių gyvenime. Štai jaunuolis susivokė, kad jei jis seks tik savo jaunystės užgaidomis, sugriaus savąjį gyvenimą. Evangelijos pasakojimas ir Kristaus mokslas jį įtikina keistis. Prasideda nerangūs ir skausmingi pokyčiai šio žmogaus gyvenime. Ne viskas sklandu ir gražu, ne kiekvienas juo tiki, ne kiekvieną dieną jam pavyksta būti geru Kristaus mokiniu. Tačiau jo pastangos, jo malda mane žavi. Tad įveikęs nuodėmės gravitaciją, jis pakyla pirmiesiems krikščionybės ir bendruomeniškumo skrydžiams. Kitas gyvenimo matęs, nuoskaudų patyręs žmogus kraujuojančia širdimi tamsiausią gyvenimo akimirką apčiuopomis atranda kryžių. Jo šaukiasi, į jį stveriasi. Grubiomis rankomis ir minkštėjančia širdimi jis įkasa kryžių savo gyvenimo centre ir pasišvenčia Kristui.
Pokytis, atgailos galimybė, sūnaus palaidūno sugrįžimas yra labiausiai kvapą gniaužiantis dalykas. Matyti atgailaujantį nusidėjėlį - tai stovėti dangaus karalystės prieangiuose...
Tačiau tikrieji pokyčiai privalo būti laiko išbandyti. Po savo atsivertimo ne kartą teko girdėti: „Palauksime metus kitus, ir išgaruos tavo jaunatviškas religinis užsidegimas!“ Iš dalies tie žmonės teisūs - laikas išgrynina, kas yra kas. Religinis užsidegimas, entuziazmas ar sužadintos charizmos be ištikimybės Dievui ir bendruomenei nesunokina tinkamo vaisiaus. Tad jaučiu didelę pagarbą tiems žmonėms, kurie ištikimai, it kokie šventyklos stulpai, tarnauja Dievo namuose. Kai šios dvi savybės: pokyčiai ir ištikimybė atsiskleidžia viename asmenyje ar bendruomenėje, tai tampa neįtikimu dalyku. Metamorfozė ir ištikimybė yra dvi, rodos, viena kitai prieštaringos jėgos, tačiau jos, kaip kryžiaus skersiniai, veda tikintįjį į brandą.
Kokius svarbius bažnyčios istorinius aspektus galėtumėte išskirti?
Nesu istorikas, tad daryti istorinių apibendrinimų nesiryžčiau. Galbūt galėčiau išskirti keletą, mano nuomone, reikšmingesnių bažnyčios gyvenimo epizodų.
1991 metai - bažnyčios gimimas ir laikotarpis, kai daug žmonių išgirdo Evangelijos žinią Panevėžyje ir apylinkėse.
1996-ieji buvo paženklinti džiugesiu ir sielvartu: pavasarį bendruomenėje buvo ordinuota pastorė Lina Morkūnaitė, tačiau pastorės žūtis tų pačių metų rudenį buvo didelis sukrėtimas ir sielvartas ne tik jaunai Panevėžio bendruomenei, bet ir visai „Tikėjimo žodžio“ bendrijai.
2004-ieji tapo itin reikšmingi man asmeniškai - šiais metais man buvo patikėta ganyti Panevėžio bendruomenę.
Bendrija mini 25-erių metų jubiliejų. Ko norėtumėte jai palinkėti?
Kiekvienam bendrijos nariui, lankytojui ir jos subrandintais vaisiais besimaitinančiam tikinčiajam norėčiau palinkėti nepailsti ieškoti dvasios lobių, pažinti Kristaus asmenį, apmąstyti savąjį pašaukimą ir siekti gyventi Evangelijos mokslo šviesoje. Te kiekvieno iš mūsų gyvenimas, mylint Dievą ir artimą, paliks tikrą ir išliekantį indėlį Evangelijos darbe.
____________________________________
PANEVĖŽIO TIKĖJIMO ŽODŽIO BAŽNYČIA
Poreikiai:
- Už Panevėžio miestą ir kraštą, kad Viešpats visokeriopai jį laimintų. Te bažnyčia prisidės prie miesto gerovės kūrimo. Trokštame, kad žmonės atvertų širdis Kristaus mokslui, kad žmonių gyvenimai būtų pripildyti Evangelijos šviesos bei meilės Dievui ir savo artimui.
- Kad kiekvienas tikėjimo bendruomenės narys bei lankytojas bręstų Kristuje, pažintų tikėjimo paslaptį bei gelmę, augtų meile ir kantrybe tarnaudamas Dievui ir artimui. Te bendruomenė turtėja gerais darbais bei nenuilstančiu pasiryžimu skelbti bei liudyti Kristaus Evangeliją.
- Užtariame bendruomenės vyresniuosius, tarnautojus ir jų šeimas. Te Viešpats teikia visokeriopo išmanymo, pažinimo, supratimo bei išminties, kaip ištikimai tarnauti Dievo namuose. Te Viešpats palaimina visas tarnystes ir suteikia jėgų kiekvienam tarnaujančiam ilgame tarnystės kelyje.
- Meldžiame už bažnyčios pastorių Ramūną Jukną ir jo šeimą. Prašome, kad Dievas laimintų jo tarnystę ganant Viešpaties kaimenę, tarnaujant žmonėms ir skelbiant Evangeliją.
Dėkojame Dievui:
- Už Jo ištikimą malonę bei rūpestį bendruomene ir jos žmonėmis, kurį patyrėme nuo atsivertimo dienos;
- Kad turime malonę pažinti Kristaus paslaptį ir galime ją skelbti savo tautiečiams.
Jubiliejaus organizacinis komitetas