Nueitą kelią prisimenant (II)

Tikėjimo žodžio judėjimo Lietuvoje raidą galėtume suskirstyti į tris etapus:

·        gimimo - ugningos evangelizacijos (1988~1992);

·        tarnystės plėtimo - bažnyčių ir įvairių tarnavimų steigimo (1993~2000);

·        pažinimo gilinimo - teologijos studijų, ekumeninės laikysenos puoselėjimo (2001~2008).

 

(Nuotraukoje: Viena iš ankstyvųjų evangelizacijų Vilniuje, Gorkio (dabartinėje Pilies) gatvėje)

Prieš aptariant šiuos etapus reikėtų turėti omenyje, jog datos yra gan simbolinės, nors nurodyti periodai chronologiškai ir keičia vienas kitą. Taip pat būtų neteisinga manyti, jog vieno etapo charakteristikos visai išnyksta kitame. Arba - kad vėliau išryškėjusių bruožų iki tol apskritai nebuvo. Pavyzdžiui, nors evangelizacija ir apaštalavimas ryškiausiai pastebimi bažnyčios pradžioje, tačiau Evangelijos žygis per Lietuvą - evangelizaciniai susirinkimai, kuriuos rengdavome išnuomotose kultūros namų ir kino teatrų salėse - įsibėgėja tik 1995 m., kai įsigijome dvi palapines ir „raudonąją" ėmėme naudoti evangelizaciniams renginiams. Tas pats pasakytina ir apie teologines studijas - nors formaliai jos prasideda su mano teologijos magistrantūros studijomis JAV Trejybės universitete 2001 m., tačiau neformaliai vyksta nuo 1989 m. rudens, kai buvo įkurta Tikėjimo žodžio Biblijos mokykla. Panašiai ir su ekumenizmu. Nors labiausiai tai puoselėjame pastaruoju metu, tačiau jau 1994 m. dalyvavome Religijos studijų ir tyrimo centro organizuotame ekumeniniame renginyje „Dėl tavęs, Jėzau". Šiame straipsnyje pakalbėsime apie ankstyvąjį - ugningos evangelizacijos etapą. Ir nors rašinio apimtis mus labai riboja, pasistengsiu paminėti atmintyje (ir širdyje) giliausius pėdsakus palikusius įvykius.

Pirmoji evangelizacija

Evangelisto Reinchardo Bonkės mėgstamą terminą „ugningas evangelizmas" (beje, jo knygą Evangelizacija ugnimi į lietuvių kalbą išvertė ir spaudai paruošė Tikėjimo žodžio leidykla 1997 m.) parinkau neatsitiktinai. Jis ne tik nusako mūsų įkarštį, su kuriuo skelbėme Evangeliją, bet ir pabrėžia, ką tuo metu laikėme dvasingumo etalonais. Vienas iš jų, be abejonės, buvo pats Reinchardas Bonkė. Vokiečių misionierius, iššukavęs Afrikos žemyną skersai išilgai su masiniais evangelizaciniais renginiais, kruzeidais (angl. „crusade" - „kryžiaus žygis"; šiuo terminu evangelizacijas, pritraukiančias dešimtis ir šimtus tūkstančių žmonių, vadino garsiausi XX a. evangelistai, pvz. Bilis Greimas), mus žavėjo dar tuomet, kai lankėme sekmininkų bažnyčią. Įstabūs masiški atsivertimai, išgydymai ir pabrėžtinai emocionalus pamokslavimo būdas jaunuoliui, patyrusiam radikalų atsivertimą, labai imponavo. Bažnyčios pradžioje ne tik žiūrėdavome vaizdo įrašus iš Afrikos, bet ir melsdavomės, kad toks prabudimas prasidėtų ir Lietuvoje. Tos peržiūros virsdavo mini evangelizacijomis, nes pažiūrėti vaizdo filmų noriai ateidavo ir netikintys žmonės (tuo metu vaizdo magnetofoną retas teįstengdavo nusipirkti).

Būtent R. Bonkės pamokslų paskatintas 1990 m. pavasarį po rytinės bažnyčios maldos - tuo metu kiekvieną rytą melsdavomės Beno Narbuto dirbtuvėje Aguonų gatvėje - nuvykau tartis dėl Profsąjungų rūmų nuomos evangelizacijai. Nors bažnyčioje mūsų tebuvo koks pusšimtis, tačiau 900 vietų salės išnuomojimas buvo „pagal Raštą", o tiksliau - ne menkesnis tikėjimo žingsnis negu pirmoji R. Bonkės evangelizacija stadione, kur prasidėjo stebuklingi išgydymai. Viešpats buvo maloningas ir mums. Stebuklas įvyko. Renginiui iš anksto atsitiktinai parinkta data beveik sutapo su vienu didžiausių Sąjūdžio mitingų, kuris vyko prieš savaitę iki mūsų suplanuotos evangelizacijos. Jei ne šis mitingas, nebūtume surinkę tiek žmonių. Bet dabar juos kvietėme Vingio parke, pasitikdami su gitara ir giesmių žodžiais, kaip antai: „Tu tiki ir aš tikiu, melskimės kartu / Lietuva bus išgelbėta / Dievo tikėk žodžiu". Bilietai - būtent bilietai, o ne pakvietimai, nors ir už simbolinę kainą - į „krikščionišką renginį" tirpte ištirpo tose tūkstantinėse miniose. Be abejo, ne visi juos įsigiję atėjo, tačiau Profsąjungų rūmų salė tą įsimintiną pavasario vakarą tikrai nebuvo pustuštė. Pamenu, kaip prieš renginį troleibusu atvažiavau iki Konservatorijos, prisėdau Lenino aikštėje ant suoliuko (ir vėl ta aikštė...) ir pasimeldžiau: „Dieve, padėk man drąsiai skelbti Tavo Evangeliją". Pamoksle, kurį tądien sukaupęs visą savo drąsą sakiau - pirmą kartą teko stovėti tokios didelės auditorijos akivaizdoje - irgi buvo ne viena iliustracija, pasiskolinta iš evangelisto R. Bonkės. Žiūrint to susirinkimo vaizdo įrašą (yra išlikę jo fragmentai), matosi, kad į kvietimą atverti širdį Kristui atsiliepė koks pusšimtis, o gal ir daugiau žmonių. O tai reiškė, kad mūsų bažnyčia padvigubėjo!

Tikėjimo žodžiai Vilniaus gatvėse

 

1989 m. vasarą bažnyčios tarnavimai vykdavo Kalnų parke.
Šis renginys iniciavo mūsų Velykines evangelizacijas, kurias po to dar kelerius metus rengėme Profsąjungų rūmuose. Tiesa, jau po metų kitų šiuose rūmuose mūsų bažnyčios susirinkimai vykdavo reguliariai. Tačiau tarp šių „didelių" evangelizacijų rengdavome daug „gatvinių", į kurias išeidavome kas savaitę. Jau 1988 m. rudenį Vilniaus gatvėse platindavome Tikėjimo žodžio laikraštį (apie jį vėliau), ir tai mums suteikdavo daug palankių progų liudyti Kristų. Ne vienas, prisijungęs prie bažnyčios, apie Kristų išgirdo ir net meldėsi atgailos malda būtent gatvėje. Susidomėjimas tikėjimo klausimais ir dvasinis alkis buvo toks didelis, kad kartais minios būdavo prikaustytos tikėjimo žodžių, skambančių Vilniaus gatvėse. Žmonių veidai, tie sielos veidrodžiai, visam laikui išliks atmintyje. Iš pradžių rūškani, tačiau patiklūs, nesuprantantys Evangelijos žodžių prasmės, bet jaučiantys jų jėgą, pamokslo pabaigoje jau švytėdavo iš džiaugsmo. Kvietimą maldoje patikėti savo gyvenimą Jėzui neretai palydėdavo džiaugsmingi šūksniai ar plojimai. Tauta išties buvo prinokusi pjūčiai. Nesuklystume pasakydami, jog ankstyvajame etape Tikėjimo žodis buvo bažnyčia „po atviru dangumi". (O gal bažnyčia, kuriai dangus buvo atviras?) Pavyzdžiui, neturėdami kur rinktis, 1989 m. vasarą bažnyčios tarnavimus rengdavome Kalnų parke.

 

1997 m. rugpjūčio 15 d. Vilniaus Savivaldybės aikštėje už Evangelijos skelbimą buvo sulaikytas Arūnas Adomaitis.
Tačiau tikėjimo žodžiais gatvėse džiaugėsi ne visi. Kartą buvau iškviestas į Vilniaus Lenino rajono komitetą, kuriame keli jauni komunistai pradėjo grasinti, kad mane pasodins, jei nesiliausiu „svaiginęs liaudį opiumu". Pamenu, kaip man parodė lapą, kuriame buvo surašyta, kur ir kada vyko mūsų surengtos evangelizacijos. Tuomet vienas iš vyriškių išrėkė man tiesiai į akis - „Visos šios gatvės priklauso Lenino rajonui" - ir liepė rašyti pasiaiškinimą dėl „erezijos skelbimo Lenino žemėje". Nors labai bijojau, tačiau visgi išdrįsau ir pasakiau, kad jokio pasiaiškinimo nerašysiu. Tąkart paleido, prigrasinę, jog, jei tai pasikartos dar bent kartą, manęs jau neišleis. Grįžęs namo, pasiėmiau Naująjį Testamentą. Viešpats buvo šalia ir guodė, kai atsivertęs Apaštalų darbus perskaičiau: „Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš sinedriono džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl Jėzaus vardo iškęsti paniekinimą. Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi" (Apd 5, 40-42). Baimę ir pasimetimą pakeitė ramybė ir pasitikėjimas. Norėjau džiaugtis kaip apaštalai, bet dar negalėjau. Vis dėlto šios eilutės aiškiai sakė, ką turime daryti toliau. Nesiliovėme ėję į gatves. Ir iš Dievo malonės nebuvome pasodinti į kalėjimą. Tik kartą per 20 mūsų bažnyčios istorijos metų buvome nubausti administracine tvarka už Evangelijos skelbimą gatvėje. 1997 m. rugpjūčio 15 d. Vilniaus savivaldybės Tvarkos palaikymo ir priežiūros skyriaus pareigūnai, vadovaujami V. Česnulevičiaus, suėmė Arūną Adomaitį, Savivaldybės aikštėje drauge su grupele kvietusį žmones į mūsų konferenciją Sporto rūmuose. Liūdna, tačiau tai įvyko jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Apie ugningą ir nuolatinį Evangelijos skelbimą gatvėse liudija ir skelbimai, kuriuos atrandame pirmame Tikėjimo žodžio leistame laikraštyje Bažnyčios naujienos: „Kiekvieną šeštadienį 16 val. 30 min. Rotušės aikštėje vyksta evangelizacijos. Ateik ir kartu su visais šlovink Dievą bei skelbk įstabius Jo darbus. Būk aktyvus ir dalinkis visu tuo, ko pilna tavo širdis" (Bažnyčios naujienos, Nr. 2, 1992. rugpjūčio mėn.). Arba štai: „Šešios Karoliniškių mikrorajono ląstelės kiekvieną antradienį skelbia Evangeliją prie „Kometos" parduotuvės. Dievo žodis yra gera sėkla, kuri krenta į žmonių širdis ir keičia jų gyvenimus" (Bažnyčios naujienos, Nr. 5, 1992 spalio mėn.). Išties tikėjimo sėklos šių „primityvių", o intelektualesnio praeivio akimis žiūrint ir „absurdiškų" pastangų dėka krito į pačias įvairiausias sielų dirvas. Kiekvienas, patikėjęs Jėzumi, sykiu tapdavo ir evangelistu. Tokiu būdu net pačios „netinkamiausios" vietos virsdavo misijų laukais, pribrendusiais sielų pjūčiai.

Pjūtis J. Gruodžio mokykloje

Po vienos gatvės evangelizacijos Palangoje prie mūsų priėjo rusakalbė moteris ir paklausė, kur mes surandame taip įdomiai skambančių giesmių (ji turėjo omenyje giedojimą kitomis kalbomis). Moteris paprašė, ar negalėtume ir jos su sūnumi pamokyti taip giedoti. Sužinojome, kad tai žinoma pianistė iš Maskvos Mariana Slobodeniuk su sūnumi Dima (dabar jis garsus dirigentas, gyvenantis Suomijoje). Pamokyti du praeivius giedoti kitomis kalbomis? Tai bent prašymas! Bet pabandysime... Atostogaudama Lietuvoje Mariana ne tik pakvietė Jėzų į savo širdį, bet grįžo į Maskvą jau kupina Šventosios Dvasios ir giedodama, kaip ir mes, kitomis kalbomis. Po kurio laiko ji man paskambino ir pasakė, kad atvažiuoja į Lietuvą koncertuoti bei pakvietė mane į vieną iš savo koncertų Kaune, J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Konservatorijoje). Pamenu, kaip koncerto metu ji staiga atsistojo ir pasakė visiems susirinkusiems, kad be galo myli Lietuvą, nes čia sutiko Jėzų Kristų. Tuomet paprašė manęs, iš kurio lūpų ji išgirdo apie Gelbėtoją, užlipti ant scenos ir visiems tarti keletą žodžių. Taip J. Gruodžio muzikos mokyklos salėje vykęs koncertas virto į evangelizacinį susirinkimą. Trumpai paliudijęs apie Kristaus keičiančią jėgą, paklausiau, kas norėtų Viešpačiui atverti savo širdį. Atsimenu, kaip melstis atsistojo visa salė. Nors koncerte iki tol skambėjo labai rimta operinė muzika, jis baigėsi evangelikų pamėgta „Aleliuja", kurią užgiedojo pati Mariana. Ar neįstabu, kai Viešpats taip plačiai atveria duris skelbti Evangeliją?

Beje, ši istorija tuo dar nesibaigė. Po koncerto koridoriuje mane sustabdė dvi pasipiktinusios studentės ir priekaištavo, kad tokio kultūrinio renginio nevalia paversti pamaldomis. Tačiau tas jų priešiškumas ilgai nesitęsė: po metų - kitų tas dvi merginas jau sutikau mūsų bažnyčios Kaune foje. Jos džiūgavo, kad Viešpats atėjo ir į jų širdį. Viena iš jų pas Kristų atvedė savo kurso draugę - dabartinę Vilniaus bažnyčios choro vadovę Editą Tamoševičienę (anuomet Gudavičiūtę). Apie savo atsivertimą netylėjo ir Mariana. Nacionalinės filharmonijos solistė Judita Leitaitė, gera Marianos draugė, irgi netrukus širdį atvėrė Jėzui Kristui.

„Tikėkime, ir tankai važiuos namo"

Evangelizacijų sėkmę, be abejonės, lėmė ne tik mūsų užsidegimas pasakoti apie gyvą Kristų, bet ir ateistinės ideologijos suponuotas dvasinis vakuumas. Ateizmo skiepytos tezės apie nesantį, išgalvotą ir mirusį Dievą tuo metu jau buvo visai išsikvėpusios. O evangelinės tiesos apie prisikėlusį, gyvą ir veikiantį eilinių žmonių gyvenime Kristų skambėjo naujai ir suprantamai. Verta pastebėti, jog tuo metu mūsų skelbiama tikėjimo žinia turėjo ir platesnių, kartais net politinių konotacijų. „Tikėkime ir šie tankai (sovietų armijos, be abejo) važiuos namo". „Mūsų vaikai nebesupras žodžio „komunizmas". Štai tokiais ir panašiais šūkiais evangelines tiesas praktiškai pritaikydavome esamai situacijai, o tai, be abejo, buvo aktualu kiekvienam lietuviui. Tikėjimo žodžiui kaip judėjimui nebuvo būdingas eskapizmas (bėgimas nuo tikrovės, aktualių klausimų vengimas), kaip mums vėliau prikaišios. Juo labiau nepagrįsti buvo kaltinimai - neva niekiname trispalvę, propaguojame rusų kalbą ir pan., - pasipylę, beje, po incidento Savivaldybės aikštėje (žr. Rūta Slušnytė, „Aistros dėl „Tikėjimo žodžio" pasiekė ir Vyriausybę, Sostinė, Lietuvos Rytas, 1997.09.20, „Tikėjimo žodį užrūstino miesto pareigūnų elgesys", Sostinė, Lietuvos Rytas, 1997.08.29, Ramunė Jasiulytė, Lina Motūzaitė, „Incidentas Savivaldybės aikštėje", Ganytojas, Nr. 17, 1997.08.28.) 1991 m. sausio 13 d. po sekmadieninio susirinkimo pakviečiau bendruomenę eiti prie Parlamento. Tomis sunkiomis valandomis buvome drauge su tauta. Ne tik buvome, bet ir giedojome, meldėme Dievo apsaugos, skelbėme tikėjimo žodžius. Pavelo Kirilkos, vieno mūsų bažnyčios nario, automobilis (senutė Audi) buvo neatpažįstamai suvarpytas kulkų prie Televizijos ir Radijo komiteto, kur jis drauge su kitais Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklos studentais tą lemtingą naktį budėjo. Apvaizdos pasireiškimu galima laikyti ir tai, kad vienas paskutinių (gal net pats paskutinis?) kalbėjusių TV eteryje prieš tai, kai jį išjungė įsiveržę omonininkai, buvo Gabrielius Lukošius, Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius. Nebuvome apolitiški, tačiau turėjome savo požiūrį, savo pasakojimą ir autentišką to meto įvykių vertinimą. Štai viena iliustracija: Maskvos priešinimąsi Lietuvos nepriklausomybei lyginome su Galijoto ir Dovydo dvikova (1 Sam 17 sk.). Nedvejojome, kad laimės Dovydas. Ir kai tai įvyko, džiūgavome drauge su kitais. Beje, su Gabrieliumi net šokinėjome iš džiaugsmo didelėje minioje Lenino aikštėje, stebėdami kaip „didysis vadas" žemai nusilenkė Lietuvai, kai jo statula griaunama lūžo, ir ne bet kur, o ties keliais - tais pačiais, kurie taip nenorėjo sulinkti prieš Viešpatį Jėzų Kristų. Bet dabar visgi palūžo... Ir vėlgi - mums labai reikšmingu metu - per pirmąją Gyvosios Evangelijos konferenciją Sporto rūmuose 1991 m. rugpjūtį.

Kelionė per Vilniaus sales

 

Pirmasis dr. L. Samralo apsilankymas bažnyčioje, Kolūkių projektavimo ir statybos instituto salėje 1990 m. rugsėjo mėn.
Taigi per kelerius metus bažnyčia išaugo nuo kelių dešimčių tikinčiųjų, kurie rinkosi Vilniaus daugiabučiuose, iki kelių tūkstančių, susibūrusių jau ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų, kuriuos mūsų skelbiamas tikėjimo žodis tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jau buvo pasiekęs. Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios kelionė per sales, nuomotas susirinkimams, iš tiesų įspūdinga. Iš pradžių, nors tik trumpam laikui, mus priglaudė Architektų sąjungos salė, įsikūrusi Nėries pakrantėje, Kalvarijų ir Žvejų gatvių sankryžoje. Vėliau rinkomės Kurčiųjų ir nebyliųjų draugijos salytėje, senamiestyje, šv. Kazimiero g. 3. Kurį laiką susirinkimai vykdavo ir Dailės akademijoje (tuo metu institute). Dar mus buvo priglaudęs technikumas Kalvarijų gatvėje. Po to jau sekmadieniais lipome į Taurakalnį, į Profsąjungų rūmus, na, o galiausiai kurį laiką reguliariai rinkdavomės Sporto rūmuose (net ketvirtadieniais!), nors, tiesa, jų visiškai „užpildyti" mums taip ir nepavyko.

Tačiau iš visų bažnyčios apsistojimo vietų norėčiau išskirti Kolūkių [!] projektavimo ir statybos instituto salę, kuri tapo mūsų „pirmąja bažnyčia", nes ten mums pavyko išsinuomoti ir patalpas raštinei, o vėliau gavome ir daugiau kabinetų - pastoriui ir laikraščio redakcijai. Toje salėje pamokslavo ne tik švedų misionierius Karlas Gustavas Severinas, bet ir legendinis evangelistas dr. Lesteris Samrallas, Vilniuje skelbęs Evangeliją dar iki sovietų okupacijos, tarpukario metu. Įdomi detalė - tą L. Samrallo susirinkimą Tikėjimo žodžio bažnyčioje labai šviesiai aprašė žurnalistė, poetė, o dabar ir romanistė Dalia Jazukevičiūtė. Straipsnį ji baigė tokiais žodžiais: „Ilgam išliks atmintyje įtaigus ir aistringas pastoriaus Giedriaus Saulyčio Biblijos citavimas: „Nebijok, nes aš su tavimi. Aš sustiprinsiu, padėsiu, palaikysiu. Nebijok, aš esu tavo Dievas. Aš padėsiu tau" (D. Jazukevičiūtė, „Tavo vardą aš aukštinu", Respublika, 1990.09.27, 19 psl.) Rodos, šie Viešpaties žodžiai išties giliai įsirėžė į žurnalistės širdį - praėjus 18 metų, pristatydama savo romaną Anarchistės išpažintis, ji aiškina: „Manoji išpažintis - tai nenutrūkstantis monologas su Jėzum. Aš jam nepamirštu padėkoti, kad atsibudau, kad debesys tokie nenuspėjami ir nuostabūs, kad mano vaikai gyvi ir jie dar moka juoktis. Kad tėvus turiu abu, gyvus, šviesaus proto. Jėzaus prašau pagalbos tik kraštutiniu atveju. Tada, kai matau, jog pati jau nieko nebegaliu. Ir jo siųsti angelai mane pakelia. Išvelka iš duobės" („Londono žinios", 2008.02.23, http://www.londonozinios.com/a-news-9260).

Tikėjimo žodis žiniasklaidos ir... valdžios akiratyje

Žiniasklaidos dėmesio mes tikrai nestokojome. Tačiau draugišką ir ramų D. Jazukevičiūtės toną Respublikoje netrukus pakeitė užgauliojantys ir šmeižtu grįsti Brigitos Balikienės straipsniai apie Tikėjimo žodį. Nebe bažnyčia, o sekta... Šaukianti ne į gyvenimą, bet į mirtį... Mus maišė su žemėmis ir ko tik neprisiuvo: ir hipnozę, ir psichikos sutrikimų kurstymą, ir šeimų ardymą, ir lupikavimą, ir įstatymų nepaisymą, na ir galiausiai privedimą iki savižudybės (B. Balikienė „Aistringo tikėjimo pabaiga: motinai teko šventinti duobę sūnui", Respublika, 1992.05.29; „Nutaisyk laimingą veidą! Nes artėja pasaulio pabaiga", Respublika, 1992.06.16).

Tiesa, tuo metu žiniasklaidoje dar pasitaikydavo ir visai kitokių vertinimų. Pavyzdžiui, E. Knispelis buvo pasikvietęs mane į televizijos laidą apie savižudžius, vildamasis, jog tikėjimo žodžiai paveikūs sulaikyti nuo pražūtingo pasirinkimo. Ir visgi, sovietmečiu nukalta ir gerai nušlifuota fanatiškos sektos etiketė gan greitai viešojoje erdvėje buvo prisegta Tikėjimo žodžiui. Skaitant tuos straipsnius net pagaugai bėgioja per nugarą - nebūčiau šios bažnyčios pastorius, niekas net už pinigus nepriverstų manęs apsilankyti jos pamaldose. Juk užhipnotizuos, apiplėš ir pačiam nenutuokiant zombiu pavers...

Apmaudu, tačiau šiomis pasakomis buvo patikėta ir Seime, ir Vyriausybėje. Pradėta ieškoti priemonių, kaip pažaboti sektų, „pridygusių kaip grybų po lietaus" (frazė iš vieno katalikiško leidinio redaktoriaus skilties), veiklą. Naujų religinių judėjimų raiška, žiniasklaidoje tendencingai pristatoma ne kaip neatsiejamas pilietinės visuomenės dėmuo, bet kaip grėsmė jos išlikimui, buvo pradėta teisiškai riboti. Vyriausybėje įsteigta patarėjo religijų klausimams vieta, kurią ilgam laikui užėmė Petras Plumpa. Labai liūdna, kad pats patyręs religinį nepakantumą ir represijas, sovietmečiu kalėjęs už Katalikų bažnyčios kronikos platinimą ir lageriuose sėdėjęs drauge su kitų konfesijų tikinčiaisiais, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje P. Plumpa jų atžvilgiu pasidarė toks nedraugiškas. Gal jis pamiršo, jog nuo komunistų kentėjo visi kokį nors tikėjimą Dievu išpažįstantys ir aktyviau praktikuojantys, ne vien katalikai. Iš daugelio publikuotų P. Plumpos interviu nesunku suprasti jo pagrindinę tezę, suponavusią ir visą jo, kaip valdininko, veiklą - valstybė turi visokeriopai remti sovietmečiu susilpnintą Romos katalikų bažnyčią ir kovoti su sektomis, kurios ją silpnina dabar (žr. pvz., Virginija Genienė, „Sielų medžioklės amžius", Šeimininkė, 1995.10.30, Nr.44). Rodos, didžiausia savo priederme jis laikė kovą su Tikėjimo žodžiu, kuris dėl spartaus augimo atrodė grėsmingiausiai. Kurį laiką P. Plumpa vadovavo darbo grupei, ruošiančiai Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo projektą. Kadangi Gyvosios Evangelijos konferencijų metu mes pradėjome rinkti parašus dėl diskriminacinių nuostatų, kurias tas projektas įtvirtino, į darbo grupę buvo pakviesta ir mūsų bažnyčios advokatė Alberta Baltušytė. Drauge su ja ir man teko keletą kartų apsilankyti darbo grupės posėdžiuose. Deja, mūsų pozicijos, teigiančios, kad visos konfesijos prieš įstatymus turi būti lygios ir nevalia diferencijuoti piliečių pagal jų konfesinį pasirinkimą, niekas iš tos grupės narių nepalaikė. Seimo svarstymui ji buvo pateikta kaip atskiroji A. Baltušytės nuomonė, tačiau nebuvo išgirsta.

Bus daugiau