Jokios - jei apie bausmę galvosime kaip apie nuosprendį teismo prasme. Tačiau jeigu į tai žiūrėsime kaip į skolą, tada visiškai suprantama, kad turtingas žmogus gali sumokėti skolą už jokio turto neturintį žmogų. Arba, kaip visiems žinoma, vienam žmogui įkritus į duobę, jį iš ten ištraukti paprastai rūpinasi jo malonus draugas...
Į kokią gi „duobę“ žmogus įkrito? Jis bandė išaukštinti pats save, elgtis taip, lyg priklausytų pats sau. Kitais žodžiais tariant, puolęs žmogus nėra tiesiog netobulas padaras, kurį reikėtų patobulinti - jis yra maištininkas, privalantis sudėti ginklus. Sudėti ginklus, pasiduoti, atsiprašyti, supratus, jog ėjai blogu keliu, ir pasirengti pradėti gyvenimą iš naujo - tai yra vienintelis būdas išsikabaroti iš „duobės“. Šis pasidavimas - šis judėjimas visu greičiu atgal - yra tai, ką krikščionys vadina atgaila. Atgaila nėra juokai. Tai kažkas daug sunkesnio nei atrodyti nusižeminusiam. Tai nusigręžimas nuo to išdidumo ir užsispyrimo, kuriuos mes ugdėme savyje tūkstančius metų. Tai dalies savęs nužudymas, patiriant tam tikrą mirtį. Iš tikrųjų atgailauti gali tik geras žmogus. Čia ir yra visa esmė. Atgailos reikia tiktai blogam asmeniui, tačiau tiktai geras gali atgailauti tobulai. Kuo blogesnis esi, tuo labiau tau reikia atgailos, ir tuo mažiau esi pasirengęs ją atlikti. Vienintelis asmuo, galintis tobulai atlikti atgailą, būtų tobulas asmuo - o tobulam atgailauti nereikėtų.Nepamirškite, kad ši atgaila, šis savanoriškas nusižeminimas ir tam tikra mirtis nėra kažkas, ko Dievas reikalauja iš tavęs prieš leisdamas tau sugrįžti pas Jį ir nuo ko Jis galėtų tave atleisti, jei tik panorėtų. Iš tikrųjų atgaila ir yra sugrįžimas pas Jį. Jei tu prašai Dievą leisti sugrįžti pas Jį be atgailos, iš tikrųjų prašai leisti sugrįžti nesugrįžtant. Taip negali įvykti. Taigi turime tai pereiti. Bet blogis, dėl kurio mums reikia atgailauti, neleidžia mums to padaryti. Gal galėsime tai atlikti, jei Dievas mums padės? Taip, tačiau ką turime galvoje kalbėdami apie Dievo paramą? Kad Dievas tarsi įdės į mus truputį savęs. Jis suteikia mums šiek tiek mąstymo galios, ir tokiu būdu mes mąstome; Jis įdeda šiek tiek savo meilės, ir mes mylime vieni kitus. Kai mokai vaiką rašyti, vedžioji jo ranką - tai reiškia, kad jis rašo raides tik todėl, kad tu jas užrašai. Mes mylime ir mąstome, nes Dievas myli ir mąsto - laiko mūsų ranką, kol mes tai darome. Jei nebūtume puolę, tas kelias būtų buvęs lengvas. Tačiau dabar, deja, mums reikia Dievo pagalbos, kad padarytume kažką, kas yra visai nebūdinga Jo prigimčiai - pasiduoti, kentėti, nusilenkti, mirti. Niekas Dievo prigimtyje „neatliepia“ šio proceso. Taigi mums dabar visų labiausiai reikia Dievo vadovavimo kelyje, kuriuo pats Dievas niekad nevaikščiojo. Dievas gali dalyti vien tai, ką Jis turi, o kaip tik šito savo paties prigimtyje Jis ir neturi.
Bet jei Dievas taptų žmogumi - tarkim, mūsų žmogiška prigimtis, galinti kentėti ir mirti, susilietų su Dievo prigimtimi viename asmenyje - tada toks asmuo mums galėtų padėti. Jis galėtų atsisakyti savo valios, kentėti ir mirti, nes Jis būtų žmogus; Jis tai padarytų tobulai, nes Jis būtų Dievas. Tu ir aš galime pereiti šį procesą tik tada, kai Dievas tai daro mumyse, o Dievas gali tai padaryti tik tapęs žmogumi. Mūsų pastangos šiame nuolatiniame mirime bus sėkmingos tik tada, kai mes, žmonės, dalyvausime Dievo mirtyje, kaip ir sėkmingai mąstyti galime tik todėl, kad mūsų mąstymas yra lašas iš Jo proto vandenyno. Tačiau negalime dalyvauti Dievo mirtyje, jei Jis pats nemiršta. O Dievas gali mirti tik būdamas žmogumi. Taigi Jis sumoka mūsų skolą ir kenčia už mus, nors Jam pačiam ta kančia visai nereikalinga.
Esu girdėjęs kai kuriuos žmones sakant, kad jei Jėzus buvo Dievas ir žmogus tuo pat metu, tada Jo kančios ir mirtis praranda visą vertę, „nes jam tai turėjo būti visai lengva“. Kiti (labai pagrįstai) priekaištauja dėl tokio prieštaravimo nedėkingumo ir nekorektiškumo. Bet mane labiausiai stulbina neteisingas supratimas, kurį šis prieštaravimas išduoda. Tam tikra prasme, aišku, taip sakantys yra teisūs. Tobulas nuolankumas, tobulas kentėjimas ir tobula mirtis Jėzui buvo ne tik lengvesni todėl, kad Jis buvo Dievas, bet ir apskritai įmanomi tik todėl, kad Jis buvo Dievas. Bet ar tikrai tai tokia jau ypatinga priežastis, dėl kurios turėtume nepriimti Jo aukos? Mokytojas gali užrašyti vaikui raides, nes jis suaugęs ir moka rašyti. Todėl, žinoma, mokytojui lengviau. Bet tik dėl šios priežasties jis ir gali pagelbėti. Jei vaikas atsisakys jo paslaugos todėl, kad „suaugusiems tai yra lengva“, ir lauks, kol rašyti išmokys kitas rašyti nemokantis vaikas (taigi neturintis ir „nesąžiningo“ pranašumo), rašyti greitai neišmoks. Jeigu aš skęstu sraunioje upėje, žmogus, stovintis viena koja ant kranto, gali paduoti man ranką ir išgelbėti gyvybę. Argi turėčiau jam šaukti (gaudydamas orą): „Ne, taip nesąžininga! Tu turi pranašumą! Viena tavo koja tebesiremia į krantą“? Tas pranašumas - jei patinka, vadinkim jį „nesąžiningu“, - yra vienintelė priežastis, dėl kurios jis gali man būti naudingas. Į ką daugiau kreiptis pagalbos, jei ne į stipresnį už save?
Taip aš suprantu tai, ką krikščionys vadina Atpirkimu.
Ištrauka iš knygos „Tiesiog krikščionybė“