Tikriausiai neretam yra įstrigę vaikystės pasakų vaizdiniai. Įdomiausia, kai prisimeni nuotrupas - įdomias, intriguojančias, o nežinia iš kur. Prieš keletą metų pradėjau ieškoti knygos, neatsimindama nei jos autoriaus, nei pavadinimo. Tiesiog žinojau, kad esu skaičiusi apie benamį berniuką vardu Gavrošas, kuris gyveno ne kur kitur, o pačiame dramblio pilve - taip, taip - dramblio pilve (tik reiktų paminėti, jog dramblys šiuo atveju buvo statula). Taip pat atsiminiau, kad jo laikais, ten kur jis gyveno, buvo atsiskaitoma pinigėliais „sū". Taigi labai norėdama išsiaiškinti, koks kūrinys paliko tokį keistai gilų pėdsaką mano atmintyje, pradėjau ieškoti tos knygos.
Ieškojau keistos vaikystės pasakos... o netikėtai radau romaną, parašytą labai jautriai ir pilną krikščioniškos šviesos... Jis mane pagavo jau nuo pirmųjų aprašymų - kaip intriguojančiai ir įmantriai pradėta knyga! Skaičiau pirmuosius lapus ir kartu piktinausi išlaidžiu kunigu, taip mėgstančiu prabangą - (gal pradžioje ir jūs pasipiktinsite), na o po to autorius savo netikėtais posūkiais ir iki smulkmenų apgalvotu siužetu tikrai be galo nustebins...
Visa knyga pilna gyvenimų aprašymų, ji perminga giliais paprastų žmonių jausmais ir išgyvenimais. Autorius atskleidžia jų patyrimus, sprendimus, vidines kovas bei savo įžvalgias, o kartais netgi labai šmaikščias mintis. Skaitydama radau peno ir protui, ir sielai, ir jausmams. Rašytojas aiškiai stengiasi atkreipti dėmesį į savo meto krikščioniškas ir pasaulietiškas problemas, kartais gana griežtai pasisakydamas jų atžvilgiu kaip kad pavyzdžiui šioje ištraukoje:
Atkaklus atgyvenusių institucijų siekimas prailginti savo egzistavimą panašus į senų sudususių kvepalų atkaklumą, jei jie staiga pareikalautų, kad mes jais vis dar kvėpintume savo plaukus, į pašvinkusios žuvies pretenzijas, kad mes ją valgytume, į vaikiškų drabužių įkyrų prašymą, kad juos dėvėtų suaugęs žmogus, ir į lavonų švelnumą, jei jie sugrįžtų į žemę apkabinti gyvųjų.
- Nedėkingasis! - sako drabužiai. - Aš jus dengiau darganoje. Kodėl jūs dabar mumis kratotės?
- Аš gimiau jūrų platybėse, - sako žuvis.
- Mes buvome rožės, - sako kvepalai.
- Aš jus mylėjau, - sako lavonas.
Bet ne visas problemas V. Hugo sprendžia filosofiškai ar ironiškai postringaudamas. Jo knygoje „Vargdieniai" gausu ir šilumos ir žmogiškumo, jautriai įžvelgtas paprasčiausias skausmas…
Kad ir mano minėtoje vietoje apie Gavrošą ir jo dramblį - perskaitai ir negali likti abejingas...
Antrąjį šios knygos tomą galima įsigyti čia: http://knygynas.btz.lt/vargdieniai-ii-tomas.html