Artėjant spalio 31 d. - Reformacijos dienai - Reformatų literatūros centras pristato J. H. Merle D'Aubigné knygą "Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai".
Ši knyga, parašyta XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje, laikoma geriausia Martyno Liuterio biografija.
Joje ne tik reikšmingai aptarta Martyno Liuterio asmenybė, bet ir pateikta bažnytinių, politinių bei visuomeninių įvykių, sukėlusių Reformaciją, apžvalga. Atskleidžiama atmosfera, kurioje vyko Reformacija, ir tokių žmonių kaip Liuteris atliktas vaidmuo.
„Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai" - tai meistriškas vieno iš Dievo žmonių, šešioliktame amžiuje sutraukiusių Romos grandines, motyvų, įsitikinimų ir veiksmų aprašymas. Jo žodžiai ir gyvenimas ir šiandien mums kalba.
J. H. Merle D'Aubigné gimė 1794 metais Ženevoje. Pats pasirengė tarnauti Ženevos universitete. 1817 metais lankydamasis Vokietijoje, pajuto stimulą parašyti nemirtingąją „Šešioliktojo amžiaus Reformacijos istoriją". Visą gyvenimą tarnavo ganytoju, dvaro pamokslininku ir seminarijos prezidentu.
---------------
Jūsų dėmesiui pateikiame šios knygos ištrauką.
Vienuoliktas skyrius. Tinklai sidabrui žvejoti
Tuo metu tarp vokiečių kilo didžiulis nerimas. Bažnyčia atvėrė žemėje milžinišką turgų. Dėl pirkėjų minių ir pardavėjų šūksnių bei juokų jį buvo galima pavadinti muge, bet muge, kuriai vadovavo vienuoliai. Prekė, kurią jie gyrė ir siūlė mažesne kaina, buvo, anot jų, sielų išgelbėjimas!
Šie prekeiviai keliaudavo per šalį dailia karieta, lydimi trijų raitelių. Jie gyveno labai prabangiai ir leido pinigus vėjais. Atrodė, kad tai kažkoks arkivyskupas lanko savo vyskupiją su palyda ir kariškiais, o ne paprastas keliaujantis pirklys (prekeivis) ar elgetaujantis vienuolis. Kai procesija priartėjo prie miesto, magistrate laukęs pasiuntinys pasakė: „Prie jūsų vartų Dievo ir Šventojo Tėvo malonė." Aplink iškart visi sujudo. Dvasininkai, kunigai ir vienuoliai, taryba, mokytojai su mokiniais, prekeiviai su savo vėliavomis, vyrai ir moterys, jauni ir seni išėjo pasitikti šių pirklių. Su žvakėmis rankose jie skubėjo muzikos ir varpelių skambesio link, kad, pasak istoriko, „su didžiausia pagarba priimtų patį Dievą". Kai vieni kitus pasveikino, procesija pajudėjo prie bažnyčios. Priekyje ant aksominės pagalvėlės arba auksinio audinio buvo nešama pontifiko malonės bulė. Šalia žengė vyriausiasis indulgencijų pardavinėtojas su didžiuliu raudonu mediniu kryžiumi rankose. Visą procesiją supo giedotojai, maldininkai ir smilkalų dūmai. Vargonai ir garsi muzika kvietė vienuolį prekeivį ir jo palydą į šventyklą. Jo nešamas kryžius būdavo pastatomas priešais altorių: ant kryžiaus padedami popiežiaus ginklai. Kol jie ten būdavo, miestelio dvasininkai, popiežiaus tribunolas ir jaunesnieji įgaliotiniai baltomis lazdelėmis ateidavo kasdien po mišparų arba prieš pasveikinimą atiduoti pagarbos. Šis didingas renginys ramiuose Vokietijos miesteliuose sukėlė didelę sensaciją.
Vienas asmuo ypač atkreipė žiūrovų dėmesį šioje mugėje. Jis nešė raudoną kryžių ir atliko svarbiausią vaidmenį. Tas žmogus vilkėjo dominikonų apdarą ir žingsniavo arogantiška mina. Jo skambus balsas atrodė kupinas jėgos, nors žmogui jau buvo sukakę šešiasdešimt treji. Tai Leipcigo auksakalio Dico (Diez) sūnus, žinomas kaip Johanas Dicelis (Johann Diezel), arba Tecelis (Tetzel). Jis mokėsi gimtajame mieste, 1487 metais gavo bakalauro laipsnį, o po dvejų metų įstojo į dominikonų ordiną. Gavo daugybę apdovanojimų. Teologijos bakalauras, dominikonų vienuolyno vyresnysis, įgaliotasis apaštalas, inkvizitorius, nuo 1502 metų be paliovos prekiavęs indulgencijomis. Gebėjimai, kuriuos įgijo kaip pavaldinys, veikiai pelnė jam vyriausiojo įgaliotinio vardą. Jis gaudavo po aštuoniasdešimt florinų per mėnesį. Visos išlaidos būdavo padengiamos, galėjo disponuoti karieta su trimis arkliais, o papildomos pajamos, galima spėti, gerokai pranoko algą. 1507 metais Friburge jis per dvi dienas surinko du tūkstančius florinų. Jeigu būtų ėjęs juokdario pareigas, būtų mokėjęs elgtis ir tuo atveju. Insbruke (Innsbruck) jį apkaltino svetimavimu bei negarbingu elgesiu. Dėl savo nedorybių jis vos nemirė. Imperatorius Maksimilianas įsakė įkišti jį į maišą ir įmesti į upę. Tačiau įsikišo Saksonijos elektorius Frydrichas ir pelnė jam atleidimą. Vis dėlto gautoji pamoka neišmokė kuklumo. Paskui jį nusekė ir du jo vaikai. Šį faktą viename iš savo laiškų mini popiežiaus atstovas Milticas (Miltitz). Būtų buvę sunku rasti visuose Vokietijos vienuolynuose žmogų, kuris geriau nei Tecelis išmanytų patikėtąjį verslą. Vienuolio teologiją ir inkvizitoriaus užsidegimą bei dvasią jis sujungė su didžiausiu įžūlumu. Labiausiai jo užduotį palengvino sugebėjimas išgalvoti fantastiškas istorijas, kurios užvaldydavo žmonių protus. Jam tiko visos priemonės, kurios tik papildydavo jo iždą. Pakėlęs balsą, su juokdario iškalba siūlydavo indulgencijas visiems, ir geriau už bet kokį prekeivį išmanė, kaip girti savo prekę.
Kai kryžių pakeldavo ir patraukdavo nuo jo popiežiaus ginklus, Tecelis žengdavo į sakyklą ir užtikrintu tonu į šventą vietą ceremonijos priviliotos minios akivaizdoje imdavo liaupsinti indulgencijų vertę. Žmonės išpūtę akis klausėsi apie stebuklingas jo skelbiamas dorybes. Vienas jėzuitų istorikas, kalbėdamas apie dominikonų vienuolius, kuriuos Tecelis vesdavosi su savimi, pasakė: „Kai kuriems iš šių pamokslininkų pavykdavo peržengti nagrinėjamo klausimo ribas ir taip išpūsti indulgencijų vertę, kad žmonės patikėdavo, jog vos tik jie atiduos savo pinigus, jos užtikrins jiems išgelbėjimą ir išvaduos sielas iš skaistyklos." Jei tokie buvo mokiniai, nesunku įsivaizduoti jų mokytoją. Paklausykime vienos pompastiškos kalbos, kurią Tecelis pasakė po kryžiaus iškėlimo.
„Indulgencijos - brangiausia ir kilniausia iš Dievo dovanų. Šis kryžius (rodo į raudoną kryžių) toks pats veiksmingas kaip Jėzaus Kristaus kryžius. Ateikite, ir aš jums duosiu raštus - visi jie deramai užantspauduoti, - per kuriuos gali būti atleistos net tos nuodėmės, kurias jūs dar tik ketinate padaryti. Nekeisčiau savo privilegijų net į šv. Petro danguje. Mat savo indulgencijomis esu išgelbėjęs daugiau sielų nei tas apaštalas savo pamokslais. Nėra tokios didelės nuodėmės, kurios negalėtų atleisti indulgencija. Net jeigu kas nors (o to, žinoma, negali būti) nusižengė palaimintajai mergelei Marijai, Dievo motinai, tegu sumoka - tereikia leisti jam dosniai susimokėti, ir viskas bus atleista. Tad pagalvokite: po kiekvienos mirtinos nuodėmės, ją išpažinę ir atgailavę, jūs turite septynerius metus atlikti bausmę - šiame gyvenime arba skaistykloje. O kiek mirtinų nuodėmių padaroma per dieną, kiek per savaitę, kiek per mėnesį, kiek per metus, kiek per visą gyvenimą!.. Deja! Šios nuodėmės beveik begalinės, todėl užtraukia begalinę bausmę skaistyklos liepsnose. O dabar šiais indulgencijų raštais jūs galite kartą per savo gyvenimą visais atvejais, išskyrus keturis, kurie rezervuoti apaštališkajai vyskupystei, ir po mirties gauti visišką visų jūsų kalčių ir nuodėmių atleidimą!"
Tecelis leidosi net į finansinius apskaičiavimus. „Argi nežinote, - kalbėjo jis, - kad jeigu kas nors nori aplankyti Romą ar bet kurią kitą šalį, kurioje keliauninkų tyko pavojai, jis siunčia savo pinigus į banką ir už kiekvieną šimtą florinų, kuriuos nori gauti, duoda penkiais, šešiais ar dešimčia daugiau, kad su to banko raštais galėtų saugiai atsiskaityti savo pinigais Romoje ar kur nors kitur... O jūs už ketvirtį florino neperkate šių indulgencijų raštų, su kuriais niekuo nerizikuodami galėsite pasidėti rojuje ne niekingą metalą, o dievišką ir nemirtingą sielą."
Paskui Tecelis perėjo prie kitos temos. „Maža to, - tęsė jis, - indulgencijos naudingos ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems. Mat jas turintiems nereikės net atgailauti. Kunige! Didike! Pirkly! Žmona! Jaunuoli! Mergele! Argi negirdite, kaip jūsų mirę tėvai ir bičiuliai šaukiasi iš bedugnės gelmių: „Mes kenčiame siaubingas kančias! Mus išvaduotų menka išmalda. Jūs galite ją duoti, bet to nedarote!" Visi sudrebėdavo, išgirdę šiuos griausmingu balsu ištartus apsišaukėlio vienuolio žodžius. „Jau šį akimirksnį, - toliau kalbėjo Tecelis, - vos tik pinigai skambteli skrynelės dugne, siela ištrūksta iš skaistyklos ir nuskrenda išlaisvinta į dangų. O kvaili ir buki žmonės, nesuprantantys taip gausiai siūlomos malonės! Dabar dangus visur atviras!.. Nejau atsisakysite įžengti tuojau? Tad kada gi įžengsite?.. Jūs jau dabar galite atpirkti tiek sielų!.. Kietasprandi ir nemąstantis žmogau! Vos už dvylika kruopų gali išlaisvinti savo tėvą iš skaistyklos, bet esi toks nedėkingas, kad to nedarai! Aš teismo dieną būsiu išteisintas, bet tu... tu būsi dar griežčiau nubaustas už tai, kad nepaisei tokio didžio išgelbėjimo. Sakau tau - net jeigu turėtum vienintelį apsiaustą, privalėtum nusivilkti jį ir parduoti, kad įsigytum šią malonę... Viešpats mūsų Dievas nebeviešpatauja. Jis visą valdžią atidavė popiežiui."
Paskui, norėdamas panaudoti ir kitus ginklus, pridūrė: „Ar žinote, kodėl mūsų švenčiausias Viešpats taip gausiai teikia malonę? Kad būtų atstatyta sugriautoji Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bažnyčia ir neturėtų lygių pasaulyje. Šioje bažnyčioje yra šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei daugybės kankinių kūnai. Šie šventi kūnai dėl dabartinės pastato būklės, deja, yra... trypiami, užtvindomi, teršiami, niekinami, pūdomi lietaus ir krušos... Deja! Nejaugi šie šventi pelenai taip ir liks purve ir nuopuolyje?"
Toks apibūdinimas negalėjo nepadaryti įspūdžio daugeliui, kurie degė troškimu ateiti į pagalbą vargšui Leonui X, neturėjusiam lėšų pridengti šv. Petro ir šv. Pauliaus palaikus nuo dūlėjimo.
Paskui oratorius atsigręžė į išdavikus ir priekabiautojus, kurie priešinosi jo darbui. „Skelbiu juos atskirtus nuo bažnyčios!" - šūktelėjo jis.
Tada, kreipdamasis į romias sielas ir bedieviškai pritaikydamas Šventąjį Raštą, sušuko: „Palaimintos akys, matančios tai, ką regite jūs. Mat sakau jums, daugelis pranašų ir karalių geidė išvysti tai, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet negirdėjo!" Pagaliau, rodydamas į tvirtą dėžę, kurion krito pinigai, užbaigė pompastišką kalbą trimis kreipiniais į klausytojus: „Neškite, neškite, neškite!" „Šiuos žodžius jis sušaukdavo taip siaubingai, - rašė Liuteris, - jog atrodė, kad žmones puola pasiutęs bulius ir bado ragais." Baigęs kalbą, jis pasitraukdavo nuo sakyklos, nubėgdavo prie dėžės ir visų akivaizdoje įmesdavo į ją pinigėlį, pasistengdamas, kad šis garsiai sužvangėtų.
Štai tokių kalbų apstulbusi Vokietija klausėsi tomis dienomis, kai Dievas ruošė Liuterį.
Baigus kalbą, buvo laikoma, kad indulgencija „su deramu iškilmingumu įtvirtino šioje vietoje savo sostą". Visur būdavo pastatomos popiežiaus ginklais dekoruotos klausyklos. Jaunesnieji įgaliotiniai ir jų pasirinkti nuodėmklausiai didžiosios šventės metu buvo laikomi Romos apaštališkojo popiežiaus tribunolo atstovais, ir ant kiekvienos iš jų klausyklos didelėmis raidėmis puikuodavosi jų vardai, pavardės bei titulai.
Minia imdavo spraustis aplink nuodėmklausius. Visi ateidavo su pinigėliu rankoje. Vyrai, moterys, vaikai, vargšai, net tie, kurie gyveno iš išmaldos, - kiekvienas rasdavo pinigų. Popiežiaus tribunolo atstovai, iš naujo kiekvienam asmeniškai paaiškinę indulgencijos svarbą, kreipdavosi į atgailautoją klausimu: „Kiek pinigų gali sąžiningai skirti, kad įsigytum nuodėmių atleidimą?" Šį klausimą, kaip nurodo Menco arkivyskupo instrukcijos įgaliotiniams, privaloma užduoti tuo momentu, kad atgailautojai būtų labiau linkę aukoti.
Tiems, kurie prisidės prie Šv. Petro bazilikos statybos, pažadamos keturios brangios malonės. „Pirmoji malonė, kurią jums skelbiame, - sakydavo įgaliotiniai pagal savo instrukcijų raštą, - yra visiškas kiekvienos nuodėmės atleidimas." Paskui trys kitos malonės: pirma, teisė pasirinkti nuodėmklausį, kuris prisiartinus mirties valandai už visas nuodėmes (net didžiausius nusikaltimus) suteiktų atleidimą, rezervuotą apaštališkai vyskupijai; antra, dalyvavimas visuose palaiminimuose, darbuose ir Katalikų bažnyčios nuopelnuose, maldose, pasninkavimuose, aukojimuose ir piligrimų kelionėse; trečia, skaistykloje esančių sielų atpirkimas.
Norint gauti pirmąją iš šių malonių, reikėjo širdies nuolankumo ir lūpų išpažinimo ar bent jau noro išpažinti. Bet kas dėl trijų kitų, jos galėjo būti įgytos be nuolankumo ir be išpažinimo - tiesiog susimokant. Kristupas Kolumbas, garbindamas aukso vertę, visiškai rimtai pasakė: „Kas jo turi, gali įvesti sielas į rojų." Tokios doktrinos mokė ir Menco arkivyskupas bei popiežiaus įgaliotiniai.
„Kurie nori, - kalbėjo jie, - išvaduoti sielas iš skaistyklos ir įgyti atleidimą už visus jų nusižengimus, temeta pinigus į skrynelę; širdies nuolankumas ar lūpų išpažinimas nebūtinas. Tegu tik paskuba atnešti pinigus. Taip atliks naudingiausią darbą mirusiųjų sieloms ir Šv. Petro bažnyčios statybai." Negalėjo būti didesnių palaiminimų už tokią mažą kainą.
Kai baigdavosi išpažintis - o tai įvykdavo greitai, - ištikimieji nuskubėdavo prie prekiautojo. Prekiauti buvo patikėta tik vienam. Prekystalis buvo prie kryžiaus. Prisiartinusį žmogų jis klausiamai apžvelgdavo įvertindamas elgesį, eiseną, aprangą. Pagal žmogaus išvaizdą pareikalaudavo atitinkamos sumos. Karaliai, karalienės, kunigaikščiai, arkivyskupai, vyskupai už paprastą indulgenciją turėjo mokėti dvidešimt penkis dukatus. Abatai, grafai ir baronai - dešimt. Kiti didikai, rektoriai ir visi, kurių pajamos siekė penkis šimtus florinų, mokėjo po šešis dukatus. Kurie per metus uždirbdavo du šimtus florinų, mokėjo vieną, o visi kiti - po pusę. Jei išlaikyti šiuos tarifus, kaip parašyta, buvo neįmanoma, apaštališkajam įgaliotiniui buvo suteiktos visos galios; viskas turėjo vykti remiantis „sveiku protu" ir aukotojo dosnumu. Už tam tikras nuodėmes Tecelis buvo įvedęs tam tikrą mokestį. Už poligamiją - šešis dukatus, už šventvagystę ir melagingą liudijimą - devynis, už žmogžudystę - aštuonis, už raganavimą - du. Samsonas, kuris Šveicarijoje darė tą patį, ką Tecelis Vokietijoje, turėjo kitokius įkainius. Už vaikžudystę jis reikalavo keturių livres tournois (arba sterlingų, iš kurių kiekvienas tuomet buvo vertas maždaug 20 centų), o už tėvažudystę arba brolžudystę - vieno dukato (2,25 dolerio).
Apaštališkųjų įgaliotinių verslui kartais kildavo sunkumų. Taip dažnai nutikdavo ir kaimuose, ir miesteliuose, kai vyrai imdavo priešintis šiai prekybai ir drausdavo žmonoms ką nors mokėti prekeiviams. Kas likdavo daryti pamaldžioms sutuoktinėms? „Nejaugi neturite savo kraičio ar kitokios nuosavybės, kuria galėtumėte disponuoti? - klausdavo prekeiviai. - Jeigu turite, galite atsisakyti jo dėl tokio švento darbo ir prieš savo vyrų valią."
Ranka, išduodanti indulgenciją, negalėjo imti pinigų. Tai buvo uždrausta grasinant griežčiausiomis bausmėmis. Mat būta pagrindo bijoti, kad toji ranka pasirodys esanti neištikima. Atgailautojas pats turėjo įmesti į skrynelę sumą už savo atleidimą. Prekeivis tik rūsčiai pažvelgdavo į kiekvieną, kuris drįsdavo laikyti savo piniginę užsegtą.
Jei nuodėmklausius apgulusioje minioje rasdavo žmogų, kuris nusikaltimą padarė viešai, ir to nusikaltimo nenumato pilietiniai įstatymai, jis pirmiausia turėdavo atlikti viešą atgailą. Nusivesdavo jį į koplyčią ar zakristiją. Ten nuplėšdavo nuo jo drabužius, nutraukdavo batus ir palikdavo vienmarškinį. Sukryžiuodavo rankas ant kelių: į vieną įduodavo žvakę, į kitą - lazdą. Tuomet atgailautojas turėdavo eiti procesijos priešakyje iki raudono kryžiaus. Ten likdavo klūpėti, kol baigdavosi giedojimas ir aukų rinkimas. Po to įgaliotinis užgiedodavo „Miserere Mei!" Nuodėmklausiai iš karto šokdavo prie atgailautojo ir nuvesdavo jį per stotis prie įgaliotinio, kuris, paėmęs lazdą, tris kartus švelniai sudavęs jam per nugarą, pasakydavo: „Dievas tavęs pasigailėjo ir atleidžia tavo nuodėmę!" Paskui užgiedodavo „Kyrie eleison" („Viešpatie, pasigailėk mūsų!"), atgailautoją nuvesdavo prie kryžiaus, kur nuodėmklausys suteikdavo jam apaštališkąjį atleidimą ir paskelbdavo, kad jis grąžinamas į ištikimųjų bendruomenę. Tai buvo juokinga, absurdiška ceremonija, baigiama Šventojo Rašto žodžiais, kurie tokiu momentu tebuvo šventvagystė!
Pateikiame vieną iš nuodėmių atleidimo raštų. Verta susipažinti su šių diplomų, vedusių į bažnyčios Reformaciją, turiniu.
„Tegu Viešpats Jėzus Kristus pasigaili tavęs N. N. ir atleidžia dėl savo švenčiausiosios kančios nuopelnų! O aš savo apaštališka man suteiktąja galia atleidžiu tave nuo visų bažnytinių pasmerkimų, teismų ir bausmių, kurias galėjai užsitraukti; nuo visų nesaikingumų, nuodėmių ir nusikaltimų, kuriuos galbūt atlikai, kad ir kokie dideli bei milžiniški jie būtų, ir nuo bet kokios priežasties, net jeigu tas atleidimas rezervuotas tik mūsų švenčiausiam tėvui popiežiui ir apaštališkai vyskupijai. Ištrinu visas negebėjimo dėmes ir gėdos žymes, kurias šiuo atžvilgiu galėjai užsitraukti. Atleidžiu nuo bausmės, kurią šiuo atžvilgiu galėjai užsitraukti. Leidžiu tau vėl dalyvauti bažnyčios sakramentuose. Iš naujo įvesdinu tave į šventųjų bendruomenę ir grąžinu tau tyrumą bei nekaltumą, kuriuos turėjai krikšto metu. Kad mirties valandą vartai, per kuriuos nusidėjėliai įžengia į kankinimų ir bausmės vietą, tau būtų uždaryti ir, atvirkščiai, vartai, vedantys į džiaugsmo rojų, - atviri. O jeigu gyventum ilgus metus, ši malonė liks nepakitusi iki tavo paskutinės valandos. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Šį raštą savo paties ranka pasirašė vienuolis Johanas Tecelis, įgaliotinis."
Kaip meistriškai įžūlūs ir melagingi žodžiai įpinami tarp šventų ir krikščioniškų posakių! Vietoje, kurioje būdavo pastatytas raudonas kryžius, išpažintį turėjo atlikti visi tikintieji. Nė vienas nebuvo atleidžiamas, išskyrus ligonius, senelius ir nėščiąsias. Tačiau jeigu kaimynystėje gyvendavo koks nors didikas pilyje ar svarbus asmuo rūmuose, išimtis buvo daroma ir jam, nes jis nenorėdavo grumdytis minioje, o už mokamus pinigus tikrai buvo verta pasivarginti ir nuvykti į dvarą.
Jeigu pasitaikydavo koks nors vienuolynas, kurio vyresnieji pasipriešindavo Tecelio verslui, drausdavo savo vienuoliams lankytis tose vietose, kuriose indulgencijos būdavo pasistačiusios savo sostą, jie rasdavo būdų pataisyti šią blogybę. Siųsdavo į vienuolyną nuodėmklausius, kurie buvo įgalioti atleisti nuodėmes, nepaisant jų ordino taisyklių ar vyresniųjų valios. Taigi šioje aukso kasykloje nebuvo gyslos, kuria pasinaudoti nerastų priemonių.
Pagaliau įvykdavo tai, kas vainikavo visą šį verslą ir buvo jo tikslas - pinigų skaičiavimas. Kad būtų saugiau, skrynia turėjo tris raktus. Vienas buvo pas Tecelį, kitas - pas Fugelio Augsburgiečio dvaro siųstą iždininką, kuriam buvo patikėtas šis milžiniškas verslas, trečias - pas kokį nors valstybės pareigūną. Atėjus metui, pinigų dėžės buvo atrakinamos notaro akivaizdoje ir turinys kruopščiai suskaičiuojamas bei užregistruojamas. Argi neturėjo Kristus pasirodyti ir išvyti šiuos šventvagiškus pinigų keitėjus iš šventyklos?
Misijai pasibaigus, prekeiviai ilsėdavosi po savo pinklių. Tiesa, generalinio įgaliotinio nurodymai draudė jiems dažnai lankytis smuklėse ir prastos reputacijos vietose. Tačiau jie šio draudimo nepaisė. Nuodėmė menkai tebaugino tuos, kurie taip lengvai pelnėsi iš jos. „Rinkėjai gyveno palaidai, - teigia vienas romėnų istorikas. - Jie švaistėsi smuklėse, lošimų namuose ir kitose liūdnai pagarsėjusiose vietose, be kurių žmonės stengdavosi apsieiti."
http://www.reformatuknygos.lt/
Knygą galima įsigyti Reformatų literatūros centre (www.reformatuknygos.lt); netrukus ji pasirodys eleketroniniame mūsų bažnyčios knygyne: http://knygynas.btz.lt/martyno-liuterio-gyvenimas-ir-laikai.html