Baigiantis metams, įvairiuose tinklaraščiuose ir žiniasklaidoje pasirodė daugybė santraukų apie geriausias metų knygas. Viename iš tokių sąrašų aptikau Susanos Cain knygą „Tyla: Intravertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs“ (Quiet: The Power of Introverts in a World That Can’t Stop Talking). Visus metus norėjau šią knygą perskaityti, tad pagaliau parsisiunčiau ją iš vienos audioknygų svetainės ir atostogų metu klausiausi įgarsintos šios knygos. Tai buvo įdomi patirtis, suteikusi man daugybę minčių refleksijai ir savianalizei. Tai, ką šiandien rašau, nėra knygos apžvalga, bet daugiau refleksija apie jos turinį - pamąstymai apie krikščionį intravertą.
Nėra abejonių, jog aš - intravertas. Jei sakytume, kad intraversija ir ekstraversija yra du skirtingi vienos tiesės galai, ir kiekvienas iš mūsų esame kažkur tarp šių dviejų priešybių, tai aš būčiau toli nuo centro intraversijos link. Galbūt nesu toks didelis intravertas kaip kai kurie kiti žmonės - man visgi patinka būti žmonių minioje, - bet širdies gilumoje energijos gaunu tik būdamas vienumoje, o minioje tą energiją išeikvoju. Būdamas minioje paprastai ieškau būdų pabėgti ir rasti sau ramią vietą. Aš mėgstu žmones, bet man labiau patinka mažos žmonių grupės nei didelės. Nors jau kelerius metus tenka kalbėti viešai, tam, kad stočiau prieš minią, man reikia daugybės pastangų ir pasiaukojimo. Aš lėtai einu į salės priekį, o baigęs kalbėti puolu bėgti atgal.
Minėta knyga padėjo man geriau suprasti save. Knygos autorė tarsi supažindino mane su pačiu savimi. Susižavėjęs stebėjausi, kai dalykai, apie kuriuos aš daug mąstydavau, ar tai, ką jausdavau, staiga tapo prasmingi. Klausydamas šios knygos, suvokiau, kad mano viduje vyksta kažkas netikėto. Aš tarsi susitaikiau su savo intravertiškumu, bet ši būsena galėjo nuvesti mane kiek per toli. Mano žmona pastebėjo ir atkreipė į tai mano dėmesį. Ji pastebėjo, kad aš pateisinu savo norą vengti minios ir būti savimi, ir sakė, kad pradėjau tapti savanaudžiu.
Aš tikiu, kad mane intravertą sukūrė Dievas. Atrodo aišku, kad kai kurie iš mūsų natūraliai labiau mėgsta bendrauti, o kiti yra linkę būti ramūs. Aš natūraliai esu ramus, ir tai yra gero Dievo plano dalis. Nė vienas iš mūsų savaime nėra blogesnis ir nėra geresnis už kitus. Tačiau šios knygos autorė, rašydama iš sekuliarios perspektyvos, nepripažįsta, kad mes gyvename nuodėmės pavergtame pasaulyje, kuriame bet koks bruožas ar savybė gali būti panaudoti, arba norint pašlovinti Dievą, arba siekiant šlovės sau. Tačiau Dievas kviečia mus visada nuolankiai atsižadėti savo troškimų tam, kad patarnautume kitiems. Tiek intravertai, tiek ekstravertai susidurs su tam tikromis pagundomis nusidėti. Aš, kaip intravertas, esu gundomas bėgti nuo žmonių, užuot jiems patarnavus - būti savanaudžiu, o ne duodančiu.
Krikščionio gyvenimas yra gyvenimas savęs išsižadant. Tai gyvenimas, sakant: „Net jei ir labai to noriu, esu įpareigotas elgtis kitaip.“
Yra tiek daug atvejų, kai man tenka išsižadėti savo troškimų tam, kad patarnaučiau kitiems. Tenka išsižadėti net savo troškimo pabūti vienam. Davidas Powlisonas yra gerai pasakęs: „Krikščionio gyvenimas yra didis paradoksas. Tie, kurie miršta sau, save atranda. Tie, kurie miršta savo geismams, gaus atlygį tiek šiame, tiek ateinančiame amžiuje - amžinąjį gyvenimą (Lk 18, 29-30). Jie atras naujus troškimus, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Jei aš trokštu laimės, gausiu vargą. Jei trokštu būti mylimas, patirsiu atstūmimą. Jei trokštu būti reikšmingas, rasiu tik tuštumą. Jei trokštu kontroliuoti, išgyvensiu chaosą. Jei trokštu geros reputacijos, būsiu pažemintas. Tačiau jei aš trokštu Dievo, Jo išminties ir malonės, tuomet atrasiu ir Dievą, ir išmintį, ir malonę. Eidamas šiuo keliu, anksčiau ar vėliau aš rasiu laimę, meilę, prasmę, tikslą ir šlovę.“
Aš neturiu teisės trokšti intravertiškos vienatvės. Evangelija įpareigoja mane išsižadėti net šios savybės ir visko, kas su ja susiję, kad tarnaučiau kitiems. Aš esu intravertas, bet tai nesuteikia man kitokio pašaukimo gyvenime nei būti visuomenišku krikščioniu.
Klausydamasis minėtos knygos, supratau, jog intraversija yra tai, koks aš esu, bet ne tai, kas esu. Ir būtent čia diskutuojantys apie intravertus ir ekstravertus, rodos, dažnai klysta. Mes iškeliame šias savybes pernelyg aukštai ir naudojame jas tam, kad pateisintume savo savanaudiškumą, užuot buvę nesavanaudžiai. Aš neskubu taikyti biblinių kategorijų. Nesakau, kad teigti, jog esi intravertas, yra blogai, tačiau sakau, kad Biblija tokio skirtumo nedaro, Biblijoje žmonės nėra skirstomi į intravertus ir ekstravertus. Todėl aš nenoriu leisti, kad mano intravertiškumas mane apribotų ar nulemtų mano elgesį. Intraversija yra naudingas apibūdinimas, bet prastas apibrėžimas.
Iš http://www.crosswalk.com/blogs/challies/the-christian-introvert.html
Vertė Edita Naruševič