Kai žmogus pasakė negalįs sumokėti, tarnas griebė jį už gerklės ir puolė grasinti. Šeimininkas, išgirdęs apie šį atsitikimą, pasišaukė savo tarną, sakydamas: „Aš dovanojau tau dešimt tūkstančių talentų, o tu nedovanojai šiam žmogui vieno!“ Šeimininkas įsakė tarną griežtai nubausti ir liepė sumokėti visą skolą (Mt 18, 21-35).
Šis Jėzaus pasakojimas atskleidžia, kad patys patyrę nuostabią Dievo atleidimo malonę turime atleisti kitiems. Kitaip mūsų nuodėmės užgrius mus pačius.
Netikras atleidimasKalbėdami apie atleidimą negalime nepaminėti vienos problemos - dažnai mes tik galvojame, jog atleidome, bet iš tiesų neatleidome. Dauguma žmonių ir nežino, ir nepripažįsta, kad neatleido kitiems. Lūpomis išpažįstame, kad atleidome, bet širdyje lieka nuoskaudos. Daugelis vargstame, niekaip negalėdami atsikratyti širdį slegiančios pagiežos. Kartais mes net didžiuojamės savo nuoskaudomis.
Kartais, teisindami pyktį ir neatleidimą, sakome: „Norėčiau elgtis kaip krikščionis ir atsukti skruostą vieną kartą, o gal net ir antrą, bet po to jiems geriau pasisaugoti. Atleisčiau, jei jis būtų netyčia mane užgavęs, bet jis sąmoningai man kenkia.“
Kasdieninis krikščionio darbas
Pyktis ir neatleidimas griauna gyvenimą. Jei krikščionis nori apsaugoti savo širdį nuo neapykantos ir nuoskaudų, jei nori mylėti Jėzaus meile, atleidimas turi būti svarbiausias kasdienis jo darbas. Kiekvieną dulkelę, kurią matome brolio ar sesers akyje, turime palyginti su purvo klanais, temdančiais mūsų pačių regėjimą.
Dažniausiai elgiamės taip, lyg atleidimas nieko nekainuotų. Mes nusprendžiame atleisti ir galvojame, kad neturime nuoskaudos, bet vėliau atsiduriame situacijoje, primenančioje patirtą skriaudą, ir mus vėl persmelkia pyktis bei nuoskauda. Mes meluojame sau, galvodami, kad apšviestos valios jėga įveiksime juodą neapykantą, pavydą, pagiežą ir baimę, kuriuos taip ilgai širdyje slėpėme. Krikščionys turi pripažinti, kad neatleidimas yra nuodėmė, kurios neįmanoma atsikratyti savo jėgomis. Galime iš visų jėgų stengtis susidoroti su savo nuoskaudomis, bet galų gale nusivilsime, pamatę, kaip menkai tepasikeitė mūsų slapčiausi jausmai. Tik Viešpaties Jėzaus Kristaus jėga atneša tikrą laisvę. Iš tiesų atleidžiame tik tuomet, kai tai atnešame prie kryžiaus.
Įprasta manyti, kad pykstame ir neatleidžiame svetimiems žmonėms, kurie gali mus nuskriausti, arba tiems, kurie nėra mums labai artimi. Tačiau iš tiesų ilgiausiai atmintyje įstringa nuoskaudos, patirtos iš artimiausių žmonių: sutuoktinio, tėvo, motinos, vaiko ar kitų šeimos narių. Sunkiau atleisti, kai mus užgauna tie, kuriais labiausiai rūpinamės.
Santuoka yra pats artimiausias ryšys, todėl čia gali būti daugiausia nuoskaudų ir neatleidimo. Kad santuoka būtų laiminga, reikia mokytis atleisti 365 dienas per metus ir 24 valandas per parą.
Keli sužeidimo laipsniai
1. „Sumušimas“ arba „įdrėskimas“. Tai nesunkus įžeidimas, kurį lengva išgydyti, jeigu greitai ir tinkamai gydome; reikalauja atleidimo įžeidimo akimirką.
Gana nesunku atleisti žmonėms, kai suprantame, kad jų veiksmai nebuvo piktavališki. Suprantame, kad tie žmonės buvo paprasčiausiai nejautrūs - galbūt apsiriko vertindami, gal nepagalvoję leptelėjo žodį ar netyčia užgavo. Nors ir būna skaudu, bet suprantame, kad šito jie nenorėjo ir taip pasielgė ne iš pykčio. Jausmus galima sutramdyti ir susilaikyti nuo irzlaus atkirčio, lyg sakant sau: „Tai padaryta netyčia, todėl būtų nepateisinama, jei pykčiau ir neatleisčiau. Aš aiškiai įvardinsiu savo jausmus ir apsispręsiu atleisti.“
Jei nesame labai rimti, su daugeliu netyčinių įžeidimų padeda susidoroti humoras. Turime atskirti savo jausmus ir suprasti skirtumą tarp situacijų, reikalaujančių tikro atleidimo stebuklo, ir kasdieninių incidentų, kuriuos galima tuoj pat išspręsti, lengva širdimi rodant palankumą. Svarbu sulaikyti savo jausmus tą akimirką, kai jie užplūsta, - taip išvengsime problemų ir nepapildysime savo sukilusių jausmų, kurių dar nenumarino Viešpaties malonė, sandėlio. <...>
2. Nedidelė žaizda: sunkesnis sužeidimas, greičiausiai padarytas sąmoningai. Sukelia aštrų širdies skausmą ir reikalauja specialaus gydymo, kad atleistume ir pasveiktume.
Susimąstyk, kokios situacijos dažniausiai išveda tave iš pusiausvyros? Gal, kai tavo trejų metų vaikas netyčia išlieja stiklinę pieno, o gal, kai jis žiūri tau į akis ir tyčia stumia stiklinę? Paprastai įstengiame ramiai susidoroti su tokiu akiplėšišku vaiko elgesiu, bet kai suaugęs žmogus padaro ką nors, mūsų manymu, sąmoningai užgaulaus, reikia labai pasistengti, kad galėtume atleisti. Įžeidimą, kurį sunku atleisti, galime apibūdinti trejopai: asmeninis įžeidimas; neteisingas užgaulus poelgis; jaučiamas didelis skausmas.
Dėl visų šių dalykų mums būna sunku atleisti. Kai nuskriaudžiamas kas nors kitas, mes geriau suprantame situaciją ir būname objektyvesni, nes nejaučiame asmeninės skriaudos skausmo. Kai įžeidžiami mes patys ir susiduriame su neteisingumu, mus persmelkia skausmas. Kuo įžeidimas asmeniškesnis ir poelgis neteisingesnis, tuo sunkiau prisiversti atleisti.
Taip esame sužeidžiami, kai mūsų nepaaukština darbe, nors jaučiamės esą to nusipelnę; kai mus paniekina draugas, neįtraukdamas į savo organizuojamo pokylio svečių sąrašą; kai tėvai ar kiti šeimos nariai turi savo numylėtinių; kai mums svarbus žmogus mūsų neįvertina. Mums atsiveria „žaizda“, kai kenčiame dėl kieno nors savanaudiškumo; kai kas nors sąmoningai mus apšmeižia.
Atleidimas visada turi prasidėti nuo apsisprendimo - noro realiai apibrėžti savo ir skriaudiko atsakomybę. Po to reikia skriaudikui atleisti nuoskaudą, kad patys būtume išgydyti. Jei kartą supratome naikinančią neatleidimo prigimtį ir kokius mirtinus lėto veikimo nuodus jis paskleidžia mūsų dvasioje, vien tai turėtų sukelti troškimą atleisti.
3. Atvira žaizda: įsišaknijusi širdyje didelė nuoskauda, kuri neišnyksta vien tik nuo supratimo ar troškimo pakeisti savo jausmus. Skausmas išlieka, nepaisant mūsų sąmoningo noro atleisti.
Kai mus tyčia kas nors įžeidžia ir dėl to neatgailauja, nelengva iš karto atleisti. Žaizda ima pūliuoti, mes piktinamės, ir taip mus užvaldo didelis apmaudas ir kartėlis. Kai jausmai nugali protą ir nuoskauda įsiskverbia taip giliai, kad, atrodo, neįmanoma apsispręsti atleisti, tada neatleidimas širdyje įsišaknija. <...>
Atleisti taip įžeistam yra be galo sunku. Troškimas atleisti yra būtina sąlyga atleidimo procese, bet tikras atleidimas pasiekiamas tik tuomet, kai išmokstame visa tai atiduoti Viešpačiui, kad Jis atleistų už mus. Taip mes vedami prie kryžiaus. Jei etiopas galėtų pakeisti savo odos spalvą ir leopardas savo kailio dėmes, tai ir jūs galėtumėte daryti gera, kurie esate įpratę daryti pikta (Jer 13, 23).
Mes negalime patys pašalinti savo nuoskaudų ir pagiežos šaknų (savo dėmių). Turime išmokti leisti Viešpačiui Jėzui Kristui apvalyti mus nuo labai giliai įsišaknijusių nuoskaudų. Mes ne visada suvokiame savo neigiamus jausmus, nes dažnai net mums patiems yra galvosūkis, kaip mūsų protas reaguoja į įvairius stresus. Kai mus kas nors užgauna ir mes jam neatleidžiame, pradžioje galime nejausti jokio pykčio. Galime sakyti: „Nieko tokio“, arba: „Tai neturi reikšmės.“ Pilni geriausių ketinimų mes užgniaužiame pyktį, o vėliau mąstome, ką turėtume tam netikėliui pasakyti. Būtent tada sužeisti jausmai įleidžia gilias šaknis.
Yra sakoma, kad krikščionys turi būti mylintys, išmintingi ir kantrūs, todėl patekę į nemalonias situacijas dažnai remiamės tik sveiku protu. Galvojame, kad galime atleisti vien nusprendę savo protu arba nutarę, kad laikas ir atstumas - geriausias gydytojas. Mes nutariame būti kilnūs ir pateisiname mus įskaudinusį žmogų, sakydami: „Jis visada toks užsiėmęs ir tiesiog pamiršo.“ O kartais stengiamės suprasti, kodėl kitas mus įžeidė, ir nutariame būti gailestingi: „Jis tikrai niekšiškai elgiasi, bet greičiausiai jį taip auklėjo.“ Galvojame, kad mūsų apsisprendimas elgtis gailestingai tolygus atleidimui, tačiau iš tiesų mes neatleidžiame tol, kol savo nuoskaudų neatnešame prie kryžiaus ir neatiduodame Viešpačiui visų slaptų jausmų, kad Jis juos numarintų ir atgaivintų mumyse teisią dvasią. Maldos, kurios mokė Jėzus (Mt 6, 9-13), esmė yra prašymas, kad Dievas mums atleistų, kaip mes atleidžiame savo kaltininkams (arba įžeidėjams). Kad taip melstumės, turime labai nusižeminti. „Atleisk man tiek, kiek aš atleidžiu savo skriaudėjams? Viešpatie, ar Tu nejuokauji?“
Ne, Jis nejuokauja. Jis padės mums atleisti, nes norint atleisti skriaudėjams reikia antgamtinės pagalbos. Kai Dievas prašo mūsų atleisti skriaudėjams, kai kurie neteisingai galvoja, kad Jis nori palikti nusikaltėlį nenubaustą. Tai netiesa, nes Dievas pasirūpina bausme ir atstato teisingumą daug geriau nei mes. Dievas mus myli ir nenori, kad kentėtume. Jis trokšta, kad mūsų nekankintų mums sukeltas skausmas ir skausmas, kylantis, kai kerštingai teisiame kitus.
Viešpats Jėzus Kristus visą žmonijos kerštą užsinešė ant kryžiaus, bet atleista bus tik paskyrusiesiems visą savo gyvenimą Tam, kuris mirė už jų nuodėmes. Visi kiti turės pjauti visą bausmės už savo pasėtą blogį saiką. Kerštą turime patikėti Viešpačiui.
Nėra jokios formulės, kaip Viešpačiui atiduoti savo neatleidimą, kad visada sulauktume staigių ir stulbinamų rezultatų. Tiesiog turime lavinti savo tikėjimą ir pagal jį veikti. Turime pasitikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi kaip Gelbėtoju. Privalome priimti Jį, kaip Dievo Sūnų, kuris turi valdžią ir jėgą atleisti nuodėmes, nugalėti mirtį ir padaryti mus naujais kūriniais. Turime ateiti pas Jį su atgaila, kad taptume nuolankios dvasios ir Jėzus galėtų mus stebuklingai pakeisti.
Iš tiesų apsisprendus atleisti dažnai teks vėl ir vėl šauktis Viešpaties, kai užplūs seni jausmai. Galime apgauti save ir nekreipti dėmesio į tuos jausmus, manydami, kad atleidome. Vis dėlto tikrą atleidimą įrodys mūsų nenoras prisidėti prie mus užgavusio asmens kritikos.
Ištrauka iš kn. „Pasirinkimas atleisti“, ,,Tikėjimo žodis", 1999 m., 223 psl.