Šioje knygoje autorius dalijasi asmeniška patirtimi. Nors jis ne vienerius metus buvo krikščionis, tačiau neturėjo draugų. Jo tikėjimas buvo labai dvasiškas, bet tuo pat metu jam trūko paprasčiausios žmogiškos šilumos.Būdamas rašytojas, linkęs į kontempliaciją, jis labai ribotai bendravo su žmonėmis. Nors jis buvo užmezgęs daug ryšių, bendrystės nebuvo, nes jis galvojo, kad prisileisti žmones yra nesaugu. Iš šio „kalėjimo“ autorius ištrūko per vieną savo gimtadienį staiga supratęs, kad žmonės jį nuoširdžiai myli. Vienas dalykas yra tikėti, kad Dievas tave myli. Bet tikėti, kad žmonės tave myli ir priimti jų meilę, kaip iš Dievo, jam buvo didžiausias apreiškimas. Visą gyvenimą bėgęs nuo žmonių, jis žengė žmonių link, nors jo gyvenime vyko kova.
Autoriui kilo mintis principus, taikomus Dievo pažinimui, pritaikyti ir žmonių pažinimui. Jo mintyse nuolat skambėjo frazė „būti žmonių akivaizdoje“. Apie Dievo apmąstymą parašyta daug knygų, tačiau autorius nežinojo nė vienos apie žmonių kontempliavimą. Apimtas begalinio noro išmėginti šią idėją, autorius ėmė vis daugiau laiko praleisti su žmonėmis, net eidavo į prekybos centrą pasėdėti ant suoliuko, kad galėtų gėrėtis žmonėmis, plūstančiais pro šalį. Kai su žmonėmis jis pradėjo elgtis taip, kaip elgėsi su Dievu, pradėjo atsipalaiduoti šalia jų ir mėgautis buvimu su jais. Kuo labiau susitaikydavo su žmonėmis, tuo didesnę ramybę patirdavo su Dievu. Kuo labiau atsiduodavo kitiems, tuo laimingesnis ir pasitenkinęs jausdavosi pats. Per vienerius metus jo gyvenime įvyko stebuklas - iš vienišo egoisto jis tapo žmogumi, reginčiu Dievą ir atsigręžusiu į žmones. Jis tikėjo, kad „kitas žmogus yra kažkuo didesnis nei mes, nes jis ištraukia mus iš savęs pačių“. Jis suprato, kad svarbiausia gyvenime - gebėjimas matyti Dievo pavidalą žmonėse ir mylėti juos tyra meile. Tai įmanoma tik visiškai nusižeminus.
Apmąstymai yra suskirstyti į penkias dalis. Pirmoje dalyje esame skatinami susimąstyti apie tai, kaip mums sekasi bendrauti su žmonėmis. O su Dievu? Parodoma, kad atsakymas į šiuos klausimus yra tas pats.
Antra dalis skirta pamąstymams apie meilę sau prieš pradedant mylėti kitus. Koks ženklas mums parodys, kad gebame mylėti kitus? Kaip mes prarandame džiaugsmą? Kodėl turime liūdėti?
Trečioje dalyje, pavadintoje „Akivaizda“ atskleidžiama, kaip kitą laikyti aukštesniu už save. Kodėl nebranginame žmonių? Kodėl mums su kai kuriais būna arba nuobodu arba sunku? Kaip pakeisti nuostatas ir susidraugauti? Kokia konfrontacija yra gera? Kas išblaško depresiją?
Ketvirtoje dalyje, pavadintoje „Praktika“ kalbama, kaip konkrečiai mylėti žmones, nemistifikuojant meilės. Daugelis žmonių bijo praktikos, nes bijo suklysti. Tarpusavyje nebendraudami pradedame užmiršti, kas esame. Kaip pasirinkimas padeda būti su sunkiais žmonėmis? Kaip atrasti duris, vedančias iš įtemptų santykių? Kai teigiame, kad nežinome, kaip mylėti geriau, paklauskime savęs: „O kas būtų, jei žinočiau?“ Kiekvienas, būdamas sąžiningas, greitai atsakys į šį klausimą, nes tiesa tokia: mes žinome, ką turime daryti. Mes tiesiog to nedarome, nes galvojame, kad yra svarbesnių dalykų. Būdų mylėti yra tiek, kiek yra žmonių. Bet autorius siūlo išbandyti vieną eksperimentą, kuris gali iš pagrindų pakeisti požiūrį į savo artimą.
Penktoji dalis kalba apie „Draugystę“. Kokia yra draugystės paslaptis ir kas yra didžiausias jos priešas?
Savo knygoje M. Mason nuosekliai dalijasi įžvalgomis, kaip išmokti mylėti žmones. Mes negimstame mylėdami, meilės turime išmokti. Ši knyga - ne „dešimt žingsnių, kaip...“, jos neišeis skaityti greitai. Mums užduodama daugybė klausimų apmąstymui, kad mūsų sąžinė būtų sujudinta, o širdys paliestos svarbių praktinių įžvalgų, kurios visai neatneša pasmerkimo, kad esi nevykėlis.