Įvade į religijos fenomenologiją pristatomas religijos fenomenologijos mokslas - atskira mokslo šaka, kuri nėra tapati nei apologetinei teologijai, nei pažinimo protu siekiančiai religijos filosofijai. Tai viena iš aprašomųjų religijų mokslų šakų (greta religijos istorijos, religijotyros, religijos sociologijos), kuria siekiama apibūdinti įvairias religijų ir religingumo apraiškas, pasitaikiusias žmonijos istorijoje, bei per jas išskirti religijos sampratą ir religingumo esmę.Nuo Antikos iki šių dienų tikinčiuosius ir netikinčiuosius, mokslininkus ir šiaip besidominčius asmenis domina žmogui būdingas religingumas - Dievo, amžinybės siekis, nesusitaikymas su mintimi, kad Visatą sudaro tik tai, kas regima. Neatsižvelgiant į istorijos vingius ir labirintus, tautų klestėjimo ir nuosmukio metais, ir netgi racionaliame bei materialistiniame šių dienų pasaulyje žmonės nepraranda troškimo pažinti aukštesnę tikrovę ir jos siekti. Ar religingumas - neatsiejama žmoniškosios prigimties dalis? Ar religija gyvuoja drauge su žmonija? Ar galima kalbėti apie pirmapradę religiją, religijos pažangą ar regresą? Kokios savybės ir ypatybės būdingos religijai ir religingumui? Kaip galima susisteminti religingumo apraiškas? Ar yra vienintelė tikroji religija?
Religijos fenomenologija, bent iš dalies ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, atveria mūsų akims nuostabų pasaulio religijų paveikslą. Istorijos faktai neabejotinai atskleidžia, kad religijos fenomenas - paprastai tariant, anapusybės siekis - gyvuoja kartu su žmonija nuo paleolito iki šių dienų. Nesvarbu, kokioje kultūrinėje terpėje žmogus gyventų - turtingoje šalyje, ar pirmykštėje bendruomenėje - jo širdis trokšta, ieškodama Amžinojo ir Tobulojo. Šie faktai dar kartą paneigia teorijas (jos buvo ypač atkakliai peršamos sovietų laikais) kad religija - tam tikrų visuomenės sluoksnių kūrinys ar žmonių bandymas paaiškinti dalykus, kurių tuo metu nepajėgė mokslas... Religija ir dievoieška nėra nei mokslo pakaitalas, nei paguodos priemonė - tai visiškai kitas matmuo, visiškai kita tikrovė ir neatsiejama žmogiškosios prigimties dalis.
Religinės išraiškos labai įvairios, tačiau pradengus nepaprastai margaspalvę dievybių, kultų, papročių ir mokymų uždangą atsiskleidžia, kad bet kokios religijos siekinys - Šventybė, tai, kas nepalyginamai pranoksta tikrovę, kurioje gyvename. Tai sacrum (sakralumas), atskirtas nuo profanum (pasaulietiškumo) (E. Durkheimas), ir šios karalystės iš esmės skiriasi.
Tačiau nors Šventybės sritis atskirta nuo pasaulietiškumo, ji nėra nepasiekiama žmogui - žmogus gali patirti ir patiria Susitikimą. Religijos fenomenologijos pradininku laikomas R. Ottas nepaprastai taikliai ją apibūdina: mysterium tremendum et fascinans (šiurpą ir susižavėjimą keliantis Slėpinys). Bent šio straipsnio autorei tai pažįstamas ir išgyventas jausmas - „išgąstis Dieviškos didybės akivaizdoje, nuodėmingumo jausmas, atsidūrus priešais prakilniąją Šventenybę, nusiminimas, susidūrus su visiška būties pilnatve, paklusnumas, rodomas absoliučiai viršenybei“ [98 p.].
Vėlgi, nagrinėjant religingumo apraiškas tautose ir istorijoje, regima, kad visose jų yra bent blankūs atspindžiai to, ką reiškia perėjimas iš vienos tikrovės į kitą, iš profanum į sacrum. Tai - atsivertimas, atgimimas. Tai - vienos būties formos pakeitimas kita, perėjimas iš gamtinės į antgamtinę tikrovę. Tai mirtis senajam gyvenimui ir prisikėlimas naujam, kuris gali (bet neprivalo) būti lydimas tam tikrų išorinių veiksmų. Dar vienas visuotinis atsivertimo bruožas - suvokimas, kad tai vyksta ne išimtinai žmogaus valia, o tik dėl to, kad jam suteikta malonė. Atsivertimo atspindžiai aptinkami netgi Dievo sąvokos neturinčiame budizme.
Kadangi religijos fenomenologija nagrinėja žmogaus religingumą apskritai, nesiejant jo su konkrečia religija ar tikėjimu, knygoje Dievo sąvoka keičiama bendresne Slėpinio sąvoka. Dėl savo didybės Slėpinys iki galo nesuvokiamas ir nepažįstamas. Slėpinys - „tai realija, kuri įsiveržia ir kurios akivaizdoje žmogus, nė iš tolo negalėdamas užmesti ant jos savo supratimo tinklų, jaučiasi tikrąja to žodžio prasme išgąsdintas, <...> apimtas ir pagautas“ [123 p.]. Slėpinys supurto žmogaus saugumą, išjudina pačius gyvenimo pamatus, padeda žmogui suvokti savo laikinumą ir ribotumą. Teologas Schleimacheris apibūdina tai kaip „visiškos priklausomybės jausmą“.
Vėlgi visose religijose, kaip būtinas jų požymis, sutinkamas išgelbėjimo troškimas. Galbūt kitose religijose jis apibūdinamas kitomis sąvokomis, o pati forma gali būti mums, krikščionims, nepriimtina, tačiau išlieka vienas siekis - išsivaduoti iš esamo prigimties netobulumo ir pereiti į kitą egzistenciją. Žmoguje slypintis religingumas liudija pačioje prigimtyje įsišaknijusį menkumą, kūniškumą ir iš to kylančius kentėjimus - visa tai atsiskleidžia Slėpinio akivaizdoje. O trokštamas išgelbėjimas visose religijose galiausiai išreiškiamas ne kaip laikinų poreikių patenkinimas, o kaip vienybė su Dievu.
Ką mums, tikintiesiems, kalba tokios pasaulietinio mokslo tyrimų išvados? Jei „nuplėšus mitų, mokymų ir apeigų kaukes“ atsiskleidžia religijoms būdingi tie patys esminiai elementai, ar jos visos lygiavertės? Ar jomis sumenkinamas mūsų tikėjimas? Mano nuomone, kaip tik priešingai. Šis mokslas būtent atskleidžia tą patį prigimtinį siekį, kurį žmonija visokeriopai stengėsi realizuoti, vedama prigimtinio įstatymo, pranokstančio materialiąją tikrovę. Apie jį kalba Pamokslininkas - Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį (Ekl 3, 11). Tikėjimas nėra pramanas ar šiaudas, kurio griebiamės silpnumo akimirką. Tai - kiekvieno mūsų dalis. Ir, ko gera, didesnioji dalis, nes ilgimės To, pagal kurio atvaizdą ir pavidalą buvome sukurti.
Religijose aptinkami sakraliosios tikrovės atspindžiai vėlgi liudija apie dviejų pasaulių - sacrum ir profanum realumą ir priešybę. Įstatymo reikalavimai, įrašyti visų tautų ir epochų žmonių širdyse (Rom 2, 15) netgi Rašte apreikštojo Dievo nepažįstantiems žmonėms verčia bjaurėtis nedorybe, trokšti šventumo ir liudija apie tai, kad tėra vienintelis kelias iš profaniškumo į sakralumą - mirties sau kelias. Ir žmonės nesiliauja jo ieškoję - tai atspindi išgelbėjimo paieškos visose religijose.
„Apnuoginta“ vidinio religingumo esmė kaip tik pabrėžia vertę tikėjimo, kuris realiai ir tobulai patenkina visus šiuos žmogaus poreikius: tiesos pažinimo, susitikimo su Asmeniu ir realaus, keičiančio išgelbėjimo, - krikščioniškojo tikėjimo. Vienas iš šio religijų mokslo pradininkų N. Söderblomas, gulėdamas mirties patale sakė: „Žinau, kad mano Išgelbėtojas gyvas. To mane išmokė religijų istorija.“
Ir galiausiai, jokie argumentai negali paneigti asmeniškai išgyvento Susitikimo. Kažkada, klaidžiodama savo tamsoje (nors buvau dar beveik vaikas), parklupau prieš šiurpą keliančią didybę To, kuris iš savo malonės mane išsirinko. Nuo tada trokštu dėl Jo gyventi. Tai nebuvo ir nėra valios sprendimas arba įaudrintos emocijos. Tai - gėrėjimasis ir pagarba, nuolatinis troškulys, numaldomas tik Gyvuoju vandeniu. Tarsi ugnis, liepsnojanti kauluose, kurios negali užgesinti net mano abejonės ar nuodėmingumas. Artėti prie Jo. Pažinti jį. Mirti su Juo ir Jame prisikelti. Mysterium tremendum et fascinans...
Dalia Janušaitienė