Bažnyčios doktrinai ir praktikai nuolat gresia pavojus būti iškraipytoms ir nutolti nuo jų pirminio, Dievo suteiktojo pobūdžio. Tai matydamas, Railis jautė pareigą perspėti, kad ir kaip prieštaringai tai nuskambėtų. Jis rašo: „Būna metas, kai pasipriešinimas yra ne tik pareiga, bet ir privalumas. Man geriau galinga audra nei pragaištinga maliarija. Pastaroji plinta tamsoje ir tyliai mus nuodija, todėl niekada nesame saugūs. O pirmoji trumpam išgąsdina ir sukrečia, bet greitai baigiasi, ir dangus pragiedrėja“.
Dž. Č. Railio raštams būdingas tvirtas įsitikinimas ir minties aiškumas. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip knygoje „Perspėjimai bažnyčioms“ surinktuose kreipimuose ir straipsniuose.
Knygą galite įsigyti internetiniame Reformatų knygyne.
Knygos ištrauka:
Fariziejai ir sadukiejai
Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“ (Mt 16, 6).
<…> II. Antra, siūlau išsiaiškinti, kokie buvo tie pavojai, apie kuriuos Viešpats perspėjo apaštalus. „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“, - pasakė Jis.
Tie pavojai, apie kuriuos Jis juos perspėja, yra neteisingas mokymas. Jis nieko nesako apie persekiojimų kardą, atvirą dešimties įsakymų pažeidinėjimą, pinigų meilę arba malonumų pamėgimą. Visi šie dalykai, be abejo, buvo pavojus ir spąstai, į kuriuos galėjo įkliūti apaštalų sielos; bet dėl šių dalykų mūsų Viešpats čia nekelia perspėjančio balso. Jo perspėjimas apsiriboja vienu vieninteliu dalyku: „fariziejų ir sadukiejų raugu“. Mes nesame palikti spėlioti, ką mūsų Viešpats turėjo omenyje sakydamas „raugas“. Šventoji Dvasia keliomis eilutėmis toliau teksto, apie kurį dabar kalbu, aiškiai pasakė, kad „raugas“ - tai fariziejų ir sadukiejų mokymas.Pamėginkime suprasti, ką turime omenyje, kalbėdami apie „fariziejų ir sadukiejų mokymą“.(a) Fariziejų mokymą galima apibendrinti trimis žodžiais: jie buvo formalistai, tradicijų garbintojai ir laikėsi savojo teisumo. Žmonių tradicijoms jie skyrė tik tiek dėmesio, kad jas laikė praktiškai svarbesnėmis už įkvėptuosius Senojo Testamento raštus. Jie neapsakomai griežtai laikėsi visų apeiginių Mozės įstatymo reikalavimų ir pagal tai vertino save. Jie buvo įsitikinę esą kilę iš Abraomo ir savo širdyse sakė: „Mūsų tėvas - Abraomas“. Jie manė, jog dėl to, kad jų tėvas - Abraomas, jiems nekyla pavojus pakliūti į pragarą kaip kitiems žmonėms, ir kad jų kilmė bus išskirtinė teisė į dangų. Jie labai sureikšmino apsiplovimus bei apeiginius kūno apsivalymus ir buvo įsitikinę, kad susiteps net palietę negyvą musę ar uodą. Jie be galo rūpinosi išorine religijos puse ir žmonėms matomasi dalykais. Jie paplatindavo savo amuletus ir pasididindavo drabužių kutus. Jie didžiavosi, kad labai gerbia mirusius šventuosius ir puošia teisiųjų kapus. Jie uoliai stengėsi patraukti žmones į savo pusę. Jiems labai patiko turėti valdžią, titulų, pasirodyti ir būti vadinamiems „Rabi, Rabi“. Tokius tad ir daug panašių dalykų darė fariziejai. Kiekvienas sumanus krikščionis gali rasti juos aprašytus šv. Mato ir šv. Morkaus Evangelijose (žr. Mt 15 ir 23; Mk 7).
Reikia atminti, kad visą tą laiką jie oficialiai neneigė jokios Senojo Testamento vietos. Bet jie įsivedė tiek žmogiškųjų prasimanymų, kad tiesiog atidėjo Raštą į šalį palaidodami jį po savo tradicijomis. Tai tokia religija, apie kurią mūsų Viešpats apaštalams pasakė: „Būkite atidūs ir saugokitės“.
(b) Sadukiejų mokymą taip pat galima apibendrinti trimis žodžiais: laisvamanystė, skepticizmas ir racionalizmas. Jų įsitikinimai buvo kur kas mažiau populiarūs nei fariziejų, todėl Naujajame Testamente jie minimi rečiau. Sprendžiant pagal Naująjį Testamentą, atrodo, kad jie laikėsi mokymo apie įkvėpimo laipsnius; bet kuriuo atveju, jie kur kas labiau vertino Penkiaknygę nei kitas Senojo Testamento dalis, o gal net apskritai ignoravo pastarąjį. Jie netikėjo prisikėlimu, angelų ir dvasios egzistavimu ir dėl šių dalykų mėgino pašiepti žmones ir patraukti juos į savo pusę, pateikdami sunkius atvejus ir keldami sudėtingus klausimus. Štai jų argumentavimo pavyzdys: jie paklausė mūsų Viešpaties apie moterį, kuri turėjo septynis vyrus: „Kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus?“ Parodydami religiją esant absurdišką, o pagrindines jos doktrinas juokingas, jie, matyt, tikėjosi priversti žmones atsižadėti tikėjimo, kurį jie gavo iš Rašto.
Reikia atminti, kad, neteisinga sakyti, jog visą šį laiką sadukiejai buvo tikrai neištikimi - anaiptol. Negalima teigti, ir kad jie atsižadėjo apreiškimo - jie to nedarė. Jie laikėsi Mozės įstatymo. Apaštalų darbų knygoje aprašytais laikais daugelis iš jų buvo kunigai. Mūsų Viešpatį pasmerkęs Kajafas taip pat buvo sadukiejus. Bet praktiškai jų mokymas trukdė žmogui tikėti bet kokiu apreiškimu ir metė abejonių šešėlį ant žmonių protų - nors tai, tiesa, buvo šiek tiek geriau nei neištikimybė. Ir apie visą tokį mokymą - laisvamanystę, skepticizmą ir racionalizmą - mūsų Viešpats sako: „Būkite atidūs ir saugokitės“.
Kyla klausimas - kodėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus šitaip perspėjo? Juk Jis, be abejo, žinojo, kad po keturiasdešimties metų fariziejų ir sadukiejų mokyklos visiškai žlugs. Tas, kuris viską žinojo nuo pat pradžių, puikiausiai žinojo ir tai, kad po keturiasdešimties metų Jeruzalė su visa savo didinga šventykla bus sugriauta, o žydai bus išblaškyti po visą pasaulį. Tad kodėl dabar girdime Jį perspėjantį apie „fariziejų ir sadukiejų raugą“?
Esu tikras, kad mūsų Viešpats išsakė šį svarbų perspėjimą ilgalaikei Bažnyčios, kurią Jis atėjo sukurti žemėje, naudai. Jis kalbėjo su pranašišku žinojimu. Jis puikiausiai žinojo ligas, į kurias visada linkusi žmogaus prigimtis. Jis numatė, kad dvi didžiosios Jo Bažnyčios žemėje rykštės visada bus fariziejų ir sadukiejų mokymas. Jis žinojo, kad tai bus viršutiniai ir apatiniai girnų akmenys, tarp kurių visą laiką bus traiškoma ir gniuždoma Jo tiesa, kol Jis ateis antrąjį kartą. Jis žinojo, kad tarp išpažįstančių krikščionių visada bus dvasinių fariziejų ir dvasinių sadukiejų. Jis žinojo, kad visada bus jų sekėjų ir kad jų karta niekada neišnyks ir kad nors fariziejų ir sadukiejų vardo nebeliks, jų principai egzistuos visada. Jis žinojo, kad per visą Bažnyčios egzistavimo laiką iki jam sugrįžtant, visada bus tokių, kurie ką nors pridės prie žodžio, ką nors iš jo atims, kurie slopins jį pridėdami kitų dalykų ir kurie apkapos jį iki kraujo išmesdami pagrindines jo tiesas. Štai kodėl randame Jį išsakant šį svarbųjį perspėjimą: „Būkite atidūs ir saugokitės“.
Dabar kyla klausimas: Gal mūsų Viešpats Jėzus Kristus turėjo svarią priežastį taip perspėti? Kreipiuosi į visus, kurie bent kiek žino Bažnyčios istoriją: Gal iš tikrųjų buvo kokia nors priežastis? Kreipiuosi į visus, kurie prisimena, kas vyko tuoj po apaštalų mirties. Argi neparašyta, kad ankstyvojoje Kristaus Bažnyčioje iškilo dvi skirtingos grupuotės? Vieni, tokie kaip arijonai, visada buvo linkę klysti pasakydami mažiau tiesos, kiti, tokie kaip relikvijų ir šventųjų garbintojai visada buvo linkę klysti pasakydami daugiau tiesos nei Jėzus žodžiuose. Argi nematome to paties dalyko, išryškėjančio ir vėlesniais laikais - viena vertus, katalikybės, kita vertus, socinijonizmo forma? Argi mūsų pačių Bažnyčios istorijoje neparašyta apie dvi dideles grupuotes - neprisiekusiuosius* ir pakančiuosius** Tai seni dalykai. Tokiame trumpame straipsnyje kaip šis labiau į juos įsigilinti neįmanoma. Tie, kurie susipažinę su pastarųjų dienų aprašymais juos gerai žino. Visada egzistavo šios dvi grupės - viena, atstovaujanti fariziejų principams, ir kita, atstovaujanti sadukiejų principams. Todėl mūsų Viešpats turėjo svarią priežastį apie šiuos du didžiuosius principus pasakyti: „Būkite atidūs ir saugokitės“.
Dabar norėčiau šią temą pagvildenti dar nuodugniau. Prašau savo skaitytojų pagalvoti, ar tokie perspėjimai nėra itin reikalingi mūsų laikais. Mes, be abejo, už daug ką turime būti dėkingi Anglijai. Per pastaruosius tris šimtmečius padarėme didžiulę pažangą mene ir moksle, sukūrėme daug moralės ir religijos formų. Bet klausiu visų, kurie mato toliau savo durų ar savo ugniakuro - argi mes negyvename neteisingo mokymo pavojuose?
Viena vertus, tarp mūsų yra mokykla žmonių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai grindžia kelią į katalikų bažnyčią - mokykla, kuri tariasi kildinanti savo principus iš ankstyvųjų tradicijų, Bažnyčios tėvų raštų ir Bažnyčios balso, mokykla, kuri taip daug kalba ir rašo apie Bažnyčią, tarnavimą ir sakramentus, kad padaro juos kaip Aarono lazdą, suryja visa kita krikščionybėje, mokykla, kuri be galo svarbia laiko išorinę formą ir religijos apeigas - gestus, pozas, nusilenkimus, kryžius, apeiginius indus, dvasininkų sėdėjimo vietas, padėtinius stalus, presbiterijos pertvaras, albas, tunikas, arnotus, altoriaus uždangalus, smilkalus, paveikslus, vėliavas, procesijas, gėlių dekoracijas ir daugelį kitų panašių dalykų, apie kuriuos Šventajame Rašte nepasakyta nė žodžio kaip atliekančius kokį nors vaidmenį krikščioniškose pamaldose. Čia, žinoma, galvoje turiu dvasininkų mokyklą, vadinamą ritualistais. Peržvelgdami tos mokyklos darbus, galime daryti tik vieną išvadą: nesvarbu, ką turi omenyje ir ko siekia jos mokytojai, kad ir kokie atsidavę, uolūs ir pasiaukojantys daugelis jų būtų, ant jų yra užkritusi fariziejų mantija.
Kita vertus, mes turime mokyklą žmonių, kurie, rodos, sąmoningai ar nesąmoningai grindžia kelią į socinijonizmą. Ši mokykla laikosi keistų pažiūrų į visuotinį Šventojo Rašto įkvėpimą, dar keistesnių - į mokymą apie auką ir mūsų Viešpaties bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atpirkimą, taip pat laikosi keistų pažiūrų į amžinąją bausmę ir Dievo meilę žmogui. Ši mokykla yra stipri neigdama, bet labai silpna teigdama, ji meistriškai moka sukelti abejones, bet nesugeba jų išsklaidyti, ji gudriai pakerta ir sugriauna žmonių tikėjimą, bet yra bejėgė pasiūlyti bet kokį kitą tvirtą pagrindą po mūsų kojomis. Nežinau, pritars man šios mokyklos vadovai ar ne, tačiau esu tikras, kad ant jų užkrito sadukiejų mantija.
Visa tai skamba griežtai. Išvengtume daug rūpesčių, jei užsimerktume ir sakytume: „Jokių pavojų nematau“, o kadangi jų nesimato, vadinasi, galima tuo ir netikėti. Lengva užsikimšti ausis ir sakyti: „Aš nieko negirdžiu“, o kadangi nieko negirdime, nejaučiame nerimo. Vis dėlto, gerai žinome, kas yra tie, kurie džiaugiasi dalykais, kuriuos aptinkame kai kuriuose savo pačių Bažnyčios užkaboriuose. Mes žinome, ką galvoja Romos katalikai, žinome, ką galvoja ir socinijonai. Romos katalikai džiaugiasi traktatininkų judėjimu; socinijonai džiaugiasi žmonių, kurie skelbia panašias į šių laikų pažiūras apie atpirkimą ir įkvėpimą, iškilimu. Vargu, ar jie taip džiaugtųsi nematydami, kad jų darbas daromas ir kad palaikomos jų idėjos. Pavojus, mano nuomone, kur kas didesnis nei esame linkę manyti. Visur skaitomos knygos yra apgaulingos, o mintys apie religinius dalykus daugelyje klasių, ypač aukštesniosiose, didžiai nepriimtinos. Visur paplitusios negandos. Jei mes mylime gyvenimą, turime pažvelgti į savo širdis, patikrinti savo tikėjimą ir įsitikinti, kad stovime ant teisingo pamato. O užvis svarbiausia saugotis, kad mes patys nepaskleistume neteisingo mokymo nuodų ir nenuklystume nuo savo pirmosios meilės.
Man be galo skaudu kalbėti apie šiuos dalykus. Žinau, kad atvirai kalbėti apie klaidingą mokymą labai nepriimtina, ir kad kalbėtojas gali būti tikras, jog pasirodys itin nemalonus, itin varginantis ir siauraprotis. Tūkstančiai žmonių nepajėgia įžvelgti skirtumų tikėjime. Daugeliui jų dvasininkas yra dvasininkas, o pamokslas - pamokslas, ir jie nemato jokio skirtumo tarp vieno ir kito tarnautojo ar tarp vieno ir kito mokymo. Nesitikiu, kad tokie žmonės pritars perspėjimui saugotis netikro mokymo. Turiu pasiryžti atremti jų nepritarimą ir iškęsti jį kaip įmanydamas.
Paprašysiu savo sąžiningo, išankstinių nuostatų neturinčio Biblijos skaitytojo atsiversti Naująjį Testamentą ir pažiūrėti, ką ten ras. Jis ras daugybę aiškių perspėjimų sergėtis netikro mokymo: “Saugokitės netikrų pranašų”; “Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule”; “Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų”; “Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo” (Mt 7, 15; Kol 2, 8; Hbr 13, 9; 1 Jn 4, 1). Keliuose įkvėptuose laiškuose jis ras išsamius paaiškinimus, kas yra tikrasis mokymas, ir perspėjimus saugotis netikro mokymo. Klausiu: argi gali tarnautojas, kurio tikėjimui vadovauja Biblija, vengti perspėti saugotis doktrinos klaidų?
Galiausiai, prašau kiekvieno atkreipti dėmesį į tai, kas šiuo metu vyksta Anglijoje. Klausiu - argi netiesa, kad per pastaruosius trisdešimt metų šimtai paliko valstybinę Bažnyčią ir prisijungė prie katalikų? Klausiu - argi netiesa, kad šimtai pasiliekančių su mumis, širdyje yra truputį geresni nei katalikai ir, jei būtų nuoseklūs, turėtų žengti Niumano bei Maningo pėdomis ir nueiti į savo vietą? Vėlgi klausiu - ar netiesa, kad daugybę jaunų žmonių ir Oksforde, ir Kembridže gadina bei žlugdo pražūtinga skepticizmo įtaka ir jie prarado visus pozityvius tikėjimo principus? Juokeliai religiniuose laikraščiuose, garsiai skelbiamas nepasitenkinimas „partijomis“, gražiai skambančios miglotos frazės apie „gilų mąstymą, plačias pažiūras, naują šviesą, laisvą naudojimąsi Raštu ir tam tikrų teologijos mokyklų bejėgiškumą“ - štai kas didžia dalimi sudaro visą augančios kartos krikščionybę. Vis dėlto žinodami šiuos svarbius faktus žmonės šaukia: „Būkite ramūs dėl netikrų mokymų! Palikite klaidingus mokymus ramybėje!” Aš negaliu būti ramus. Tikėjimas Dievo žodžiu, meilė žmonių sieloms, įžadai, kuriuos daviau, kai buvau įšventintas, įpareigoja mane pasisakyti prieš šių dienų klaidas. Ir tikiu, kad mūsų Viešpaties pasakymai yra būtent ta tiesa, kurios reikia šiems laikams: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“.
III. Trečias dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, yra ypatingas pavadinimas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus vartoja kalbėdamas apie fariziejų ir sadukiejų mokymą.
Žodžiai, kuriuos čia ištarė mūsų Viešpats, visada bus išmintingiausi ir geriausi, kokius galima ištarti. Jis galėjo pasakyti: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų doktrinos, mokymo ar nuomonių“. Bet Jis pasakė ne taip. Jis pavartojo ypatingą žodį. Jis pasakė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“.
Mes visi žinome, kokia yra tikroji žodžio „raugas“ reikšmė. Raugu paprastai vadinamos mielės, kurios dedamos į tešlą kepant duoną. Šios mielės arba raugas sudaro tik mažą tešlos dalį; taip ir mūsų Viešpats nori, kad žinotume, jog, palyginus su krikščionybės visuma, iš pradžių netikrojo mokymo būna tik maža dalelė. Mielės veikia tyliai, be triukšmo; taip ir mūsų Viešpats nori, kad žinotume, jog neteisingas mokymas veikia slapčia širdyje, kurioje pasisėjo. Mielės nejučia keičia visos masės, į kurią jos įmaišytos, pobūdį; taip ir mūsų Viešpats nori, kad žinotume, jog fariziejų ir sadukiejų mokymas, įsileistas į bažnyčią ar žmogaus širdį, viską apverčia aukštyn kojomis. Įsidėmėkime šiuos dalykus: jie apšviečia daugelį dalykų, kuriuos matome šiandien. Be galo svarbu priimti išminties pamokas, kurias turi savyje žodis „raugas“.
Neteisingas mokymas nestoja akis į akį su žmogumi ir nepasisako, kad jis neteisingas. Jis nežygiuoja pūsdamas trimitą ir atvirai nesistengia nukreipti mūsų nuo tiesos, kuri yra Jėzuje. Jis neateina priešais žmones vidury dienos ir nekviečia jų paklusti. Jis prisėlina slapčia, tyliai, klastingai, mokėdamas įtikinti ir taip nuginkluodamas žmogaus įtarumą bei pakirsdamas jo budrumą. Tai vilkas avies kailyje ir šėtonas šviesos angelo rūbu, kuris visada buvo pavojingiausias Kristaus Bažnyčios priešas.
Esu tikras, kad galingiausias fariziejų didžiavyris yra ne tas, kuris atvirai ir tiesiai liepia jums ateiti ir prisijungti prie katalikų bažnyčios, o tas, kuris sakosi sutinkąs su jumis visais doktrinos klausimais. Jis nieko neatims iš tų evangelinių pažiūrų, kurių jūs laikotės. Jis nereikalaus, kad apskritai ką nors keistumėte. Jis teprašys, kad kai ką pridėtumėte prie savo tikėjimo tam, kad jūsų krikščionybė būtų tobulesnė. „Patikėk, - sako jis, - mes nenorime, kad ko nors atsisakytum. Mes tik norime, kad perimtum dar keletą aiškių pažiūrų į Bažnyčią ir sakramentus. Norime truputį papildyti tavo esamą nuomonę apie tarnavimą, truputį apie episkopalinę valdžią, truputį apie maldaknygę ir truputį apie tvarkos bei drausmės būtinybę. Mes tik norime, kad tu dar truputį pridėtum prie savo religinės sistemos, ir viskas bus tvarkoje.“ Bet kai žmonės jums taip kalba, pats metas prisiminti, ką pasakė mūsų Viešpats: „Būkite atidūs ir saugokitės“. Tai fariziejų raugas, kurio turime saugotis.
Kodėl aš taip kalbu? Mat nėra jokios apsaugos nuo fariziejų mokymo, tik priešinimasis jo principams nuo pat pradžių. Jei pradėsite nuo „dar trupučio apie Bažnyčią“, vieną dieną jūs galite pastatyti Bažnyčią į Kristaus vietą. Pradėję nuo „dar trupučio apie tarnavimą“, vieną dieną galite pradėti laikyti tarnautoją „tarpininku tarp Dievo ir žmogaus“. Pradėję nuo „dar trupučio apie sakramentus“, vieną dieną galite pamesti mokymą apie išteisinimą per tikėjimą be įstatymo darbų. Pradėję nuo „dar trupučio pagarbos maldaknygei“, vieną dieną galite pastatyti ją į paties Dievo šventojo žodžio vietą. Pradėję nuo „dar trupučio garbės vyskupams“, galiausiai galite imti neigti, kad gali būti išgelbėtas bent vienas nepriklausąs episkopalinei bažnyčiai. Aš pasakoju tik seną istoriją: pažymiu kelius, kuriais per pastaruosius kelerius metus praėjo šimtai anglikonų bažnyčios narių. Jie pradėjo nuo kabinėjimosi prie reformatorių, o baigė Tridento tarybos dekretų rijimu. Jie pradėjo girdami Lodą ir neprisiekusiuosius, o baigė nueidami daug toliau už juos ir formaliai prisijungdami prie katalikų bažnyčios. Esu tikras, kad turime būti budrūs girdėdami žmones prašant „pridėti dar truputį“ prie mūsų senų gerų aiškių evangelinių pažiūrų. Turime atminti savo Viešpaties perspėjimą: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų raugo“.
Manau, kad pavojingiausias sadukiejų mokyklos didžiavyris yra ne tas, kuris atvirai pasako norįs, kad jūs atsisakytumėte kurios nors tiesos dalies ir taptumėte laisvamanis bei skeptikas. Tai žmogus, kuris pradeda tyliai skleisti abejones dėl pozicijos, kurios turėtume laikytis tikėjimo atžvilgiu, - abejones, ar turėtume taip tvirtai sakyti: „tai tiesa, o tai melas“, abejones, ar turėtume manyti, kad žmonės klysta, jeigu jų religinės pažiūros skiriasi nuo mūsiškių, - juk šiaip ar taip ir jie gali būti tiek pat teisūs kiek ir mes. Tai žmogus, sakantis, kad nereikia smerkti niekieno pažiūrų tam, kad neklystume darydami labdaringus darbus. Tai žmogus, pradedantis miglotai kalbėti apie tai, jog Dievas yra meilė, ir užsimenantis, kad turėtume tikėti, jog tikriausiai visi žmonės, kad ir kokį mokymą išpažintų, bus išgelbėti. Tai žmogus, kuris visada primena mums, kad turėtume susirūpinti dėl to, kaip lengvabūdiškai žiūrime į galingo proto ir didžiulio intelekto žmones (nors jie deistai ir skeptikai), nemanančius taip, kaip mes, ir kad šiaip ar taip „didžiuosius protus daugiau ar mažiau įkvepia Dievas“! Tai žmogus, kuris visada įkyriai dejuoja dėl įkvėpimo problemų ir kelia klausimus, ar negali būti išgelbėti visi žmonės ir ar negali visi būti teisūs Dievo akyse. Tai žmogus, kuris vainikuoja savo kalbas keliais ramiais pasišaipymais iš to, ką jam patinka vadinti „senamadiškomis pažiūromis“, „siaura teologija“, „fanatizmu“ ir šių dienų „liberalumo ir mielaširdystės stoka“. Kai žmonės pradeda mums šitaip kalbėti, tada metas tvirtai laikytis savo pozicijos. Metas prisiminti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius ir „būti atidiems ir saugotis raugo“.
Vėlgi, kodėl apie tai kalbu? Noriu pabrėžti, kad apsisaugoti nuo sadukiejų ir nuo fariziejų galime tik pasipriešindami jų principams nuo pat pradžių. Pradėję nuo kiek miglotų kalbų apie „mielaširdystę“, galite baigti visuotinio išgelbėjimo doktrina, pagal kurią dangus bus pilnas ir nedorėlių, ir gerųjų, bei pragaro egzistavimo neigimu. Pradėję nuo kelių gražiai skambančių frazių apie intelektą ir vidinę žmogaus šviesą, galite baigti Šventosios Dvasios darbo neigimu ir tvirtinimu, kad Homeras ir Šekspyras buvo taip pat įkvėpti kaip šv. Paulius, taip praktiškai atmesdami Bibliją. Pradėję nuo kažkokios svajingos, mistiškos idėjos, kad „visose religijose yra daugiau ar mažiau tiesos“, galite baigti visiškai neigdami misijų būtinybę ir tvirtindami, kad geriausia palikti visus ramybėje. Pradėję nuo nepasitenkinimo tuo, kad „evangelinis tikėjimas“ yra atgyvenęs, siauras ir uždaras, galite baigti neigdami visas pagrindines krikščionybės doktrinas: atpirkimo, malonės būtinybės ir Kristaus dieviškumo. Kartoju - aš pasakoju tik seną istoriją: tai tik eskizas to kelio, kuriuo per pastaruosius metus nuėjo minios. Kitados jie buvo patenkinti tokia teologija, kaip antai Niutono, Skoto, Cecilio ir Romeino, dabar jie tariasi radę geresnį kelią principuose, kuriuos dėsto plačiosios mokyklos teologai! Esu tikras, kad žmogaus siela nėra apsaugota, jeigu jis neatmena šių svarbių žodžių pamokos: „Saugokitės sadukiejų raugo“.
Saugokimės netikro mokymo klastos. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo malonus, geras ir geistinas dalykas kaip tas vaisius, kurį valgė Adomas ir Ieva. Nuodų jame nesimato, tad žmonės nebijo. Kaip ant netikro pinigo, taip ir ant jo nėra užrašyta „blogas“: jis visų pripažįstamas, nes yra labai panašus į tiesą.
Saugokimės net labai mažų netikro mokymo pradmenų. Kiekviena erezija kažkada prasidėjo nuo nedidelio nukrypimo nuo tiesos. Pakanka mažos klaidingumo sėklos, kad išaugtų didžiulis medis. Iš mažų akmenų pastatomas galingas pastatas. Iš mažų rąstų buvo pastatyta didžiulė arka, nešusi Nojų ir jo šeimą per tvano apimtą pasaulį. Truputis mielių suraugina visą tešlą. Mažytis įtrūkis vienoje grandinės dalyje pražudo gražų laivą ir nuskandina įgulą. Truputį pridėjus ar atėmus iš to, ką išrašė gydytojas, sugadinamas visas vaistas, ir jis virsta nuodu. Juk netoleruojame tyliai trupučio nesąžiningumo, nedidelės apgaulės ar melo; tad niekada neleiskime, kad mus žlugdytų truputį neteisingas mokymas, manydami, kad tai „menkniekis“, kuris negali mums pakenkti. Galatai, atrodo, nieko ypatingai pavojingo nedarė, kai laikėsi „dienų, mėnesių, laikotarpių, metų“, tačiau šv. Paulius sako: „Aš baiminuosi dėl jūsų“ (Gal 4, 10-11).
_______________
* Vert. past. Neprisiekusiaisiais buvo vadinama dauguma Anglikonų bažnyčios dvasininkų, kurie po „Šlovingosios“ 1688 metų Revoliucijos į valdžią atėjus Viljamui III nepripažino pastarojo Karaliumi, nes jautė esą įsipareigoję nuverstajam katalikiškų pažiūrų Karaliui Jokūbui II.
** Vert. past. Pakančiaisiais buvo vadinama grupė XVII a. Anglijos teologų, kurie pakluso oficialioms Anglikonų bažnyčios praktikoms, tačiau teigė, kad su doktrina, liturgijos praktika ir bažnyčios organizacija susiję klausimai yra palyginti nesvarbūs. Jie akcentavo moralę ir mokė, kad pagrindinis Krikščionybės tikslas buvo „paversti žmones gerais“.
DŽONAS ČARLZAS RAILIS (J. C. RYLE) (1816-1900) buvo pirmasis Liverpulio vyskupas, produktyvus rašytojas ir karštas protestantiškojo Anglikonų bažnyčios charakterio gynėjas. Praėjus daugiau kaip šimtui metų po jo mirties, jo raštai vis dar įtaigiai kalba šiuolaikiniams krikščionims.