Mūsų tinkamumas - iš Dievo
Labiausiai jis pasižymėjo maldingumu. Jo dvasios gelmė ir svoris, nuolankumas ir jo asmenybės bei elgesio garbingumas, jo negausūs, bet prasmingi žodžiai dažnai priversdavo žavėtis net nepažįstamus žmones, kurie ieškodavo paguodos.
Turiu pasakyti, kad maldingumas buvo ryškiausia, gyvybingiausia ir labiausiai gerbiama jo savybė, kurią kada nors mačiau ar jaučiau. Tai buvo tikras liudijimas. Jis gyveno arčiau Viešpaties nei kiti žmonės, nes tie, kurie geriausiai Jį pažįsta, aiškiausiai supras, dėl ko turėtų ateiti pas Jį su pagarba ir baime.
Williamas Pennas apie George‘ą Foxą
Nuostabiausios savybės, net ir nežymiai jas iškreipus, gali nešti kartų vaisių. Saulė teikia gyvybę, bet jos smūgiai yra mirtini. Pamokslas turi nešti gyvybę, bet jis gali ir žudyti. Pamokslininkas turi raktus: jis gali užrakinti arba atrakinti. Dievas naudoja pamokslavimą kaip labai svarbų būdą sodinti ir brandinti dvasinę gyvybę. Jei tai teisingai naudojama, nauda yra nenusakoma. Jei tai naudojama neteisingai, tai joks kitas blogis neatneš tokių žalingų rezultatų. Lengva išsklaidyti kaimenę, jei ganytojas yra neatsargus arba ganykla sunaikinta. Lengva paimti citadelę, jei sargyba miega arba maistas ir vanduo užnuodijami. Būtų labai keista, jei velnias savo gudrumu bei kitomis savybėmis nesistengtų suvedžioti pamokslininko ir iškreipti jo pamokslų, nes būtent pamokslininkas yra tokių garbingų privilegijų apgaubtas, kovojantis su didžiulėmis nedorybėmis, turintis tokią didžiulę atsakomybę. Turint tai omenyje, Pauliaus klausimas „Kas yra tinkamas šiam darbui?“ niekada nepraras aktualumo.
Paulius sako: Mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais - ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę. Tikras tarnavimas gimsta po Dievo prisilietimo. Dievas suteikia sugebėjimų ir pats kuria tarnavimą. Dievo Dvasia yra ant pamokslininko kaip patepimo jėga, Dvasios vaisiai yra jo širdyje. Dievo Dvasia įkvepia gyvybę pamokslininkui ir žodžiui, ir jo pamokslavimas atneša gyvenimą, kaip atneša gyvenimą šaltinis. Jis suteikia gyvenimą kaip prisikėlimas. Jis atneša karštą gyvenimą kaip vasara, ar kaip vaisingą gyvenimą atneša ruduo. Gyvybę atnešantis pamokslininkas yra Dievo žmogus, kurio širdis visada trokšta Dievo, kurio siela visada atkakliai seka Dievu, kurio akys nukreiptos į Dievą ir kuriame Dievo Dvasios jėga kūnas ir pasaulis yra nukryžiuoti, ir jo tarnavimas panašus į didžiulį gyvenimą teikiančios upės potvynį.
Pamokslas, kuris užmuša, yra nedvasinis pamokslas. Toks pamokslavimas nėra iš Dievo. Energiją ir stimulą tam teikia žemesni šaltiniai nei Dievas. Tokiu atveju nei ant pamokslininko, nei pačiame pamoksle nematyti Dvasios. Per tokį pamokslą, kuris žudo, gali atsiverti ir pradėti veikti daugybė įvairiausių jėgų, bet tai nebus dvasinės jėgos. Jos gali atrodyti kaip dvasinės jėgos, bet iš tikrųjų tai bus tik šešėlis, klastotė. Atrodytų, kad jos turi savyje gyvybę, bet ta gyvybė atstumia. Pamokslas, kuris užmuša, yra raidė. Jis gali būti tvarkingas ir tikslus, vis dėlto tai tebus raidė, sausa, kieta raidė, tuščias, plikas kevalas. Raidė gali savyje turėti gyvybės embrioną, bet kad jis išsiskleistų, trūksta pavasario dvelksmo. Tai tarsi žiemos sėkla, kieta kaip sušalusi žemė, ledinė kaip žiemos vėjas, neatitirpstanti ir nesudygstanti. Pamokslaujama raidė turi savyje tiesą, tačiau net dieviška tiesa viena negali suteikti gyvybės. Ji turi būti įkvėpta Dvasios, kurioje slypi visos Dievo jėgos. Neįkvėpta Dievo Dvasios tiesa atneša tokią pat, o gal ir didesnę žalą nei klaida. Ta tiesa gali būti be priemaišų, bet be Dvasios jos šešėlis ir prisilietimas yra mirtini. Jos tiesa virsta klaida, o šviesa - tamsybe. Dvasia nesuteikia atgaivos raidės skelbimui. Toks skelbimas yra nepateptas. Pamokslaujant raidę gali būti ašarų, bet jos neprivers Dievo veikti. Ašaros bus tarsi vasaros alsavimas į sniegu padengtą ledkalnį, vos vos aptirpdantis jo paviršių. Gali pasireikšti jausmai, uolumas, bet juk ir aktoriai demonstruoja jausmus, o advokatai - uolumą. Pamokslininką gali įkvėpti jo paties žavesys, sugebėjimas aiškinti Biblijos tiesas ar mokėjimas įtaigiai perduoti savo smegenų darbo vaisių. Profesorius gali užimti apaštalo vietą ir suvaidinti, kad turi jo ugnį. Smegenys ir nervai gali darbuotis ir apsimesti, kad tai Dievo Dvasios darbas. Veikiant tokioms jėgoms, raidė gali spindėti ir žėrėti kaip šviečiantis tekstas, tačiau tas spindesys ir žėrėjimas neš tokį vaisių, kaip ir laukas, prisodintas perlų. Už žodžių, už pamokslo, už elgesio, už būdo ar už veiksmų slypi mirtį nešantis elementas. Didžiulė kliūtis yra pats pamokslininkas. Savyje jis neturi jokių galingų gyvybę kuriančių jėgų. Nenuvertinkime jo paklusnumo doktrinai, sąžiningumo, švarumo ar uolumo, tačiau, jei jo vidinis žmogus savo giliausiose ir slapčiausiose vietose niekada nesudužo ir nepasidavė Dievui, vidinis jo gyvenimas netampa tuo didžiuoju keliu, skirtu perduoti Dievo žinią ir jėgą. Šventų švenčiausioje valdo ne Dievas, bet pats žmogus. Kažkur giliai pasąmonėje nepralaidus jo vidinis žmogus sulaikė dievišką gyvybę. Jo vidinis žmogus niekada nejautė visiško dvasinio bankroto ir silpnumo. Jis niekada neišmoko šaukti iš neišsakomos nevilties ir bejėgiškumo, kol ateis Dievo jėga bei ugnis, kuri pripildys, apvalys ir suteiks jėgų. Neteisingai vertinama savigarba ir asmeniniai sugebėjimai paniekino ir suteršė šventyklą, kuri turėtų būti skirta Dievui. Gyvybę teikiantys pamokslai pamokslininkui kainuoja daug — jis turi mirti sau, būti nukryžiuotas pasauliui, kęsti sielos kančias. Tik nukryžiuotas pamokslavimas gali nešti gyvenimą. O tai įmanoma tik nukryžiavus žmogų.
Raidė užmuša
Patyręs tokį sielvartą aš buvau priverstas ištirti savo gyvenimą amžinybės perspektyvoje dar nuodugniau nei dariau tai tuomet, kai džiaugiausi sveikata. Kai buvo tikrinami mano įsipareigojimai šalia esantiems žmonėms, aš, kaip žmogus, kaip krikščionis tarnas ir bažnyčios tarnautojas, stovėjau ir mano paties sąžinė man pritarė. Bet peržiūrint santykius su mano Gelbėtoju ir Atpirkėju rezultatas buvo kitoks. Mano dėkingumas ir paklusnumas iš meilės negalėjo net lygintis su mano įsipareigojimais, kylančiais dėl išgelbėjimo, apsaugos ir paramos visų likimo mestų iššūkių metu, nuo pat kūdikystės iki senatvės. Mano meilės šaltumas Jam, kuris pirmas mane pamilo ir tiek daug dėl manęs padarė, prislėgė ir pribloškė mane. Baigdamas tapyti savo neverto charakterio paveikslą, pridursiu, kad aš ne tik kad nesirūpinau, jog mano pareigoms ir užimamai vietai skirta malonė augtų, bet ir matydamas to augimo trūkumą taip įsitraukiau į stulbinančius rūpesčius bei darbą, kad nuklydau nuo pradinio uolumo ir pirmosios meilės. Aš buvau priblokštas. Nusižeminau, maldavau gailestingumo ir atnaujinau savo pasižadėjimą kovoti ir visiškai atsiduoti Viešpačiui.
Vyskupas McKendree
Pamokslavimas, kuris užmuša, gali būti ir dažnai yra griežtai dogmatiškas, neginčijamai ortodoksiškas. Mes tiesiog mylime ortodoksiją. Tai geras dalykas. Pats geriausias. Tai švarus, apibrėžtas Dievo žodžio mokymas; tai trofėjai, laimėti tiesai besikaunant su klaida; tai pylimai, kuriuos supylė tikėjimas, prieš griaunančius, nuoširdžių ar nesąmoningų klaidų ir netikėjimo potvynius. Tačiau skaidri ir kieta kaip kristalas, įtari ir karinga ortodoksija gali būti tik gerai apipavidalinta, tiksliai įvardinta ir gerai išmokta raidė. Raidė, kuri užmuša. Niekas nėra taip miręs, kaip mirusi ortodoksija. Per daug mirusi, kad pagal ją mąstytum, per daug mirusi, kad apie ją galvotum, studijuotum ar pagal ją melstumeis.
Pamokslas, kuris užmuša, gali įžvelgti ir suprasti principus, gali turėti išsilavinimo ir kritikos skonį, gali skrupulingai atskleisti raidės kilmę ir veikimo būdą, suteikti raidei tobulą formą ir pateikti ją, kaip galima būtų pateikti Platono ir Cicerono mintis. Galima būtų studijuoti ją, kaip teisininkas, studijuoja knygas, kad trumpai išdėstytų bylos medžiagą arba suformuotų gynybines mintis, ir vis dėlto, tai bus kaip stingdantis šaltis. Skelbti raidę galima iškalbingai, papuošiant poezija ir retorika, sudrėkinus trupučiu maldos, vietoj prieskonių įmaišius jausmų, įkvėpus genijui, ir vis dėl to, tai bus tik didžiulės, prabangios dekoracijos, retos ir gražios gėlės, puošiančios karstą ir lavoną. Pamokslavimui, kuris žudo, gali trūkti išsilavinimo, minties ar jausmo lakumo, tai gali būti aprengta beskoniais įprastais teiginiais, neteisingo, netvarkingo stiliaus, kuris nekvepia nei slaptu kambarėliu, nei studijomis. Jo nepuošia nei mintis, nei išraiška, nei malda. Kokią didžiulę ir nenusakomą žalą padaro toks pamokslavimas! Kokią gilią dvasinę mirtį jis atneša!
Toks raidės skelbimas siekia tik daiktų šešėlius ir paviršių, o ne jų esmę. Jis neprasiskverbia iki vidaus. Jis neturi nei esminio įžvalgumo, nei tikro supratimo apie paslėptą Dievo žodžio gyvybę. Tai tinka išorei, bet išorė tėra lukštas, kuris turi būti sudaužytas, norint pasiekti branduolį. Raidė gali būti apvilkta taip, kad sužavėtų ir būtų madinga, bet tai nesukelia žavėjimosi Dievu ir nepritinka einančiam į dangų. Nesėkmė slypi pamokslininke. Dievas jo nekūrė. Jis niekada nebuvo Dievo rankose kaip molis puodžiaus rankose. Jis rūpinosi pamokslu, jo mintimi ir pabaiga, jo patrauklumu ir įtaka, tačiau niekada neieškojo, nestudijavo, nesuvokė ir neišgyveno gilių Dievo slėpinių. Jis niekada nestovėjo prieš „didingą ir išaukštintą sostą“, niekada negirdėjo serafimo giesmės, niekada nematė regėjimo ir nejautė to pritrenkiančio šventumo antplūdžio. Jis niekada nešaukė būdamas nenusakomai vienišas ir beviltiškas, jausdamas silpnumą ir kaltę. Jo gyvenimas nebuvo atnaujintas, širdis sujaudinta, apvalyta, uždegta gyvąja anglimi, paimta nuo Dievo aukuro. Jo tarnavimas gali traukti žmones prie jo, prie bažnyčios, prie formos ir apeigų, bet nebus nuoširdaus atsidavimo Dievui. Tai nesukels brangaus, švento, dieviško bendravimo. Bažnyčia buvo puošiama freskomis, bet ne ugdoma, gražinama, bet ne šventinama. Gyvenimas užgniaužtas. Šaltis vasarą. Sudegusi žemė. Mūsų Dievo miestas tampa mirusiųjų miestu. Bažnyčia tampa kapinėmis, o ne mūšiui išrikiuota kariuomene. Gyrius ir malda užgesinti. Garbinimas miręs. Pamokslininkas ir pamokslavimas bendradarbiavo su nuodėme, o ne šventumu, ir ne dangų, bet pragarą pripildė žmonių.
Pamokslas, kuris užmuša, rodo, kad pamokslininkas nesimeldė. Be maldos pamokslininkas kuria mirtį, o ne gyvenimą. Pamokslininkas, kuris silpnas maldoje, nesugebės perteikti gyvybę nešančių jėgų. Pamokslininkas, kuriam malda nėra svarbi ir vyraujanti jo gyvenimo dalis, iš tiesų atskiria savo pamokslavimą nuo ypatingos, gyvybę nešančios jėgos. Yra ir bus profesionalo malda. Tačiau profesionalo malda tik padeda pamokslavimui padaryti savo mirtiną darbą. Profesionali malda šaldo ir žudo tiek pamokslavimą, tiek maldą. Pasišventimo trūkumas ir abejingas, nepagarbus požiūris besimeldžiant visai bendruomenei yra dėl „profesionalių“ maldų už sakyklos. Ilgos, padrikos, sausos ir beprasmės maldos būdingos daugeliui tarnavimų. Be patepimo ir nenuoširdžios maldos kaip mirtinas šaltis naikina visą garbinimo žavesį. Tai mirtį nešančios maldos. Jos sunaikina kiekvieną atsidavimo ženklą. Kuo labiau mirtinios, tuo ilgesnės. Mums taip reikalingos trumpos, gyvybingos maldos iš visos širdies. Įkvėptos Šventosios Dvasios, aiškios, tikslios, karštos, paprastos ir pateptos maldos, kuriomis melstųsi už sakyklos. Mokykla, kuri mokytų pamokslininkus melstis taip, kaip Dievui patinka, atneštų daugiau naudos tikram maldingumui, garbinimui ir pamokslavimui nei visos teologinės mokyklos.
Sustokime! Atsipeikėkime! Susimąstykime! Ką mes darome? Pamokslaujame mirtį? Mūsų maldos negyvos? Ne! Mes meldžiamės Dievui! Galingam Dievui, visų pasaulių Kūrėjui, visų žmonių Teisėjui! Koks nuolankumas! Koks paprastumas! Koks nuoširdumas! Kokia tiesa privaloma mūsų slapčiausioje vidinio žmogaus dalyje! Kokie tiesūs ir skaidrūs mes turime būti! Kokie nuoširdūs! Malda Dievui turi būti didingiausias užsiėmimas, garbingiausios žmogaus pastangos, pats tikriausias įvykis! Kada mes pagaliau amžiams atsisakysime to prakeikto pamokslavimo ir maldos, kurie žudo, ir užsiimsime tikrais, didingais dalykais - galinga malda, gyvenimą kuriančiu pamokslavimu, atnešime galingiausią jėgą, kuri darytų įtaką dangui ir žemei, ir atnešime neišsenkančius Dievo turtus vargstančiam ir stokojančiam žmogui?
Edward McKendree Bounds (1835 m. rugpjūčio 15 d. - 1913 m. rugpjūčio 24 d.) - žymus amerikiečių pamokslininkas ir knygų autorius, tarnavęs Episkopalinėje metodistų bažnyčioje. E. M. Boundsas yra parašęs 11 knygų, iš kurių 9 skirtos maldos temai.