„Įdomu, kokio gi Jėzaus nepažįstu aš?“, - pamaniau, prieš pradėdama skaityti šią knygą. Ir tikrai - mūsų visuomenėje šiandien sunku sutikti žmogų, kuris teigtų, jog nėra nieko girdėjęs apie Jėzų.
Ir sakydama „Jėzų“, neturiu omenyje eilinio Jėzaus, kokį galima susitikti gatvėje, o tą Jėzų, kuriam gimus buvo pradėta skaičiuoti nauja era; asmenį, visiems laikams palikusį žmonijos istorijoje neišdildomą pėdsaką. Ir juolab daugiau ar mažiau Jėzų pažįsta tikintieji, kuriems panašiai kaip Sauliui iš Tarso (Apd 9, 5) Jis apsireiškė, tuo paliudydamas save ir tapdamas ne vien istoriniu, bet asmeniniu Jėzumi. Tačiau net ir pažinę Jį, nors gal tiksliau - būdami Jo pažinti (plg. 1 Jn 4, 10), ne visuomet susimąstome, kokį Jėzų mes manome pažįstantys. Būtent šiuos ir kitus klausimus kelia knygos autorius, dalindamasis savo patirtimi ir pamąstymais bei skatindamas skaitytoją knygos turinį gretinti su savo mintimis ir išgyvenimais.
Knyga patraukli tuo, jog jos autorių įkvėpė asmeninė patirtis ir ieškojimai. Jo žodžiais tariant - „Rašau knygas sau. Esu piligrimas. <...> Džiaugiuosi galėdamas rašyti apie tai, kas labai domina mane patį. <...> Mano knygos - tai tyrinėjimas dalykų, kurie mane stebina ir jaudina.“ (Philip Yancey gyvenimas, http://philipyancey.com/welcome/about). Ir būtent šis tyrinėjimas - sutelkiant dėmesį į detales, vietomis gal kiek su ironija ir sąžiningu skepticizmu, nebijant pažvelgti ne visuomet maloniai tiesai į akis, ir traukia dėmesį. Skaitant knygą nesusidaro įspūdis, jog ją parašė visažinis, kuris pamokslaujančiu ar perdėm pamaldžiu tonu apreikš nieko neišmanančiam pasauliui tikrąjį Jėzaus paveikslą. Ši knyga - tai veikiau žurnalisto tyrimas (savo, kaip žurnalisto, patirtį autorius ne kartą mini knygoje), bandant rašyti nešališkai, bet nesibaiminant pačiam tapti savo pasakojimo herojumi. Knygos siužeto dinamika - auganti, o visa knyga sumaniai padalinta į tris dalis - tris klausimus: 1) „Kas Jis buvo?“, 2) „Kodėl Jis atėjo?“ ir 3) „Ką Jis paliko po savęs?“.
Kas Jis buvo?
Pasakojimas pradedamas ne nuo Jėzaus gimimo, bet nuo asmeninės patirties. Autorius tiksliai pastebi: „Šioje knygoje noriu papasakoti istoriją apie Jėzų, ne apie save patį. Vis dėlto Jėzaus ieškojimas neišvengiamai pasirodo besąs savęs paties ieškojimas.“ (Philip Yancey, Jėzus, kokio niekada nepažinojau, 1 sk., 27 psl.; leidykla „Katalikų pasaulis“, Vilnius 2002). Visgi Ph. Yancey neapsistoja ties savimi. Pirmoje knygos dalyje žurnalistiniu stiliumi jis apžvelgia Jėzaus dieviškumo klausimą, kuris tiesiogiai siejamas su Jėzaus misija šioje žemėje, tačiau į Biblijoje aprašomas Jėzaus gimimo ir gyvenimo detales žvelgia per žmogiškąją prizmę, tokiu būdu padėdamas skaitytojui suvokti, jog dieviškoji paslaptis, prasidėjusi mergelės įsčiose, turėjo ir savo socialinį-kultūrinį atspalvį: „Lukas pasakoja, kaip išsigandusi Marija išskubėjo <...> pas savo giminaitę Elžbietą. <...> Elžbieta tiki Marija ir džiaugiasi kartu su ja, tačiau scena išryškina kontrastą tarp tų dviejų moterų: visas kraštas kalba apie išgydytas Elžbietos įsčias, o Marija privalo slėpti savojo stebuklo gėdą“ (2 sk., 33 psl.).
Yancey taip pat drąsiai griauna sukurtą „prijaukinto“ Jėzaus įvaizdį, sakydamas, jog: „Dviejų žodžių niekuomet nepagalvotum taikyti Evangelijų Jėzui: nuobodus ir nuspėjamas.“ (1 sk., 25 psl.).
Tačiau ypatingai širdį jaudino autoriaus pamąstymas apie apsiribojusį Dievą, kuris stebino ir tebestebina atsisakymu įrodyti savo dieviškumą, ženklais ir stebuklais nebandydamas priblokšti savo sekėjų ir juos užvaldyti (4 sk., 83 psl.).
Kodėl Jis atėjo?
Į šį klausimą tikriausiai atsakytų ir sekmadieninės mokyklos mokiniai. Juk visi žinome, kad Jėzus atėjo išgelbėti mūsų iš nuodėmės, atpirkti mus savo gyvybės kaina. Tačiau yra ir kita Jėzaus atėjimo pusė, kurią ne visuomet norime pripažinti: Jėzaus atėjimas atvėrė žmogaus, kaip Dievo kūrinio, netikėjimo prarają, nepaisant dažnai išraiškingos religinės išorės. Todėl antroje knygos dalyje autorius analizuoja tai, ką nuveikė Jėzus - nuo Kalno pamokslo iki Velykų ryto, - per Jėzaus tarnystę apnuogindamas žmogaus sielos neįgalumą ir valios vergystę: „Jėzui nebuvo ligos, kurios jis negalėtų išgydyti, apsigimimo, kurio negalėtų pašalinti, demono, kurio negalėtų išvaryti. Bet jis sutiko skeptikų, kurių negalėjo įtikinti, ir nusidėjėlių, kurių negalėjo atversti. Nuodėmių atleidimui reikia nusidėjusiojo valios akto, ir kai kurie, girdėję stipriausius Jėzaus žodžius apie malonę ir atleidimą, nueidavo neatgailaujantys“ (9 sk., 192 psl.).
Taigi Jėzus - toks, koks Jis buvo šioje žemėje (daug labiau, o ne mažiau aistringas, 1 sk., 24 psl.;), tapo mūsų langu ir veidrodžiu: langu į Dievą ir veidrodžiu mums, atspindinčiu tai, ką Dievas buvo sumanęs mus kurdamas (14 sk., 297 psl. ).
Ką Jis paliko po savęs?
Kaip rašo Ph. Yancey, „[Jėzus] nevedė, neįsikūrė ir nepradėjo palikuonių. Išties nieko apie jį nežinotume, jei ne tie pėdsakai, kuriuos jis paliko žmonių viduje“ (12 sk., 250 psl.). Ir tie pėdsakai - tai viltis. Viltis vėl susijungti su Dangiškuoju Tėvu. Tačiau viltis, kaip ir pats Kristus - turi būti apčiuopiama ir suprantama kiekvienam, todėl vilties nešėja šioje žemėje įgaliota būti Bažnyčia. Žvelgiant į Kristaus veidrodį tampa akivaizdu, kad Bažnyčia - kaip organizacija, yra tokia pat netobula, kaip ir pats žmogus (12 sk., 259 psl.). Todėl Yancey atvirai iki skausmo kalba apie žmonių (Bažnyčios) netobulumą, o žvelgdamas į krauju paženklintą krikščionybės istoriją skausmingai klausia: „<...> kodėl aš taip menkai panašus į Jį?“ (12 sk., 258 psl.). Vis dėlto autorius, cituodamas Ch. Wiliamsą, įdomiai pastebi, jog „sprendžiant iš Jėzaus pastabų to meto religijos vadovams, neatrodo, kad jis kada nors būtų daug tikėjęsis iš Bažnyčios tarnautojų. Daugiausia, ką jis galėjo padaryti, - tai pažadėti, kad pragaro vartai jos nenugalės.“ (12 sk., 259 psl.). Kita vertus, būdamas pats paženklintas kryžiaus mirtimi, šiuo ženklu Kristus paženklino ir Bažnyčią, kuri skirtingai nuo paties Jėzaus, yra nukryžiuota ne konkrečioje vietoje, o laike (istorijoje).
Ką dar paliko Jėzus? Amžiną kovą tarp tikinčių Jo prisikėlimu ir netikinčių. Kaip rašo knygos autorius, neprisikėlusį Jėzų daugeliu atžvilgiu būtų lengviau pripažinti, o Velykos daro Jį pavojingą. Po prisikėlimo iš Jėzaus žodžių nebegalime atsirinkti tiesiog to, kas mums patinka (12 sk., 248 psl.). Na, o Bažnyčios užduotimi tampa neužstoti Kristaus ir būti kviečiais tarp raugių. Šiais ir kitais pamąstymais dalijasi Philip Yancey trečiojoje savo knygos dalyje.
Pabaigai
Nors apie Jėzų parašyta daug knygų, tačiau ši, mano manymu, neturėtų palikti abejingo nė vieno. Ieškančius ir norinčius praplėsti savo supratimą bei nebijančius aštriau dėstomų minčių ši knyga turėtų paskatinti susimąstyti ir sąžiningai pažvelgti į savo pačių atvaizdą Kristuje. Autoriaus pamąstymai skatina nebijoti žvilgtelėti į tai, ką manome žinantys, „iš už kampo“, išdrįsti atsisakyti kai kurių mąstymo klišių ir įsivaizdavimų. Iš autoriaus lūpų nuskamba nemažai gyvenimiškos patirties ir tiesos, su kuria neišvengiamai susidurs kiekvienas, blaiviai ir realistiškai į gyvenimą ir tikėjimą žvelgiantis tikintysis. Todėl išties džiaugiausi, pagaliau ją perskaičiusi pati - esu praturtinta Ph. Yancey patirties, kuria mielai pasidalinsiu su kitais.