Aš pats nieko nedarau. Viską per mane sukuria Šventoji Dvasia (Willimas Blake).
Menas tiesiog nutinka. Tarsi sušvinta tamsoje. Meno kūrinys nėra kažko išgalvojimas. Priešingai, tai - pagavimas.Menas gimsta, kai įsiklausome, įsijaučiame ir tarsi atsukame idėjų saugyklos čiaupą. Tarsi visi kūriniai gyvuotų už mūsų sąmonės. Tie kūriniai teka idėjų srautu, kurį pajutę imame veikti paklusdami liepimui, o ne savo įgeidžiams. Visi filmai, knygos, paveikslai jau egzistuoja kažkokiu pavidalu, reikia tik pamatyt juos savo vidinėmis akimis ir užrašyti. Esame tik instrumentai, o ne kažkokio kūrinio autoriai. Labai svarbu išmokti tarp kitų balsų savyje atpažinti vidinį vaiko balsą. Tada atsiranda entuziazmas (iš gr. kupinas Dievo) - neišsenkantis kūrybos ir energijos šaltinis, kurio esmę sudaro žaidimas, o ne darbas. Taigi kūryba - tik formos suteikimas tam, kas jau egzistuoja.
A. Čechovas rašė: „Jei norite kurti meną, pirmiausia kurkite gyvenimą.“ Šiais žodžiais jis kalbėjo, kad norėdami atsiskleisti visų pirma turime turėti ką atskleisti. Atsiskleisti gali padėti rytinio dienoraščio rašymas, kuris taip pat padeda būti sąžiningu pačiam sau. Nuoširdus rašymas apie tai, kas tuo metu aktualu, kas guli ant širdies, padeda perkainoti vertybes, susigaudyti savo noruose, rasti atsakymus į kai kuriuos klausimus, pamatyti, kaip iš tiesų jaučiamės. Juk „tikrasis menas - mūsų pačių gyvenimas“, - sakė Mary Richards.
Kas padeda atsiskleisti vidiniam menininkui, kuris yra vidinis kiekviename iš mūsų gyvenantis vaikas? Jei pamaloninsime savo menininką vaiką, gal kažką sukursime. Jei ignoruosime savo vidinį vaiką, bus liūdna ir tuščia, ir slopindami tą tuštumą galime netgi pradėti be saiko valgyti. Jei nekuriame, tampame piktais.
Kokios priežastys trukdo atsiskleisti vidiniam menininkui? Tai ir baimė, pyktis ant savęs, įtampa, pavydas, ir susikaustymas bei atsiribojimas, kuris iš tiesų yra sąstingis. Visus šiuos dalykus reikia vadinti tikraisiais vardais. Pavyzdžiui, pyktis visada pasakys, kai kas nors mus išduoda ar kai mes patys norime save išduoti. Jis visada perspės, kad mums laikas veikti savo pačių labui. Nes tam, kad žaizda sugytų, reikia ją atverti. O to mes gėdijamės.
Aš kaip asmenybė, esu vienintelė. Kaip nepakartojama šalis. Todėl esu originalaus savo meno šaltinis. Todėl mano menas nėra nei geras, nei blogas. Priešingai, konkurencija, poreikis sulaukti kitų pritarimo ir poreikis tučtuojau laimėti - vienos didžiausių kliūčių kūrybai.
Jei išduosime save, prisitaikydamos prie kitų, galime net pradėt nekęsti savęs. O nekęsdamos savęs, galime užpulti save ir kitus.
Kai kam nors galutinai pasiryžtame, Dievas pradeda veikti. Ir viskas pajuda mūsų naudai.
Pagal J. Cameron knygą „Kūrėjo kelias“ parengė D.Širkaitė