Remdamasi savo patirtimi, autorė atskleidžia, kaip ji pati ir kiti žmonės, gyvenantys iš visos širdies, sprendžia savo problemas. Tikrai egzistuoja geresnių būdų, nei tik viską iškęsti. Visų pirma, tai - susitaikyti su savimi. Tai nėra lengva, nes ne taip paprasta pasipriešinti gėdai ir baimei, nuolat šnabždančioms, kad kažkas su tavim negerai.
Gyventi iš visos širdies - ugdyti netobulumo dovanas: drąsą, užuojautą ir artumą.Drąsos išmokstame drįsdami veikti, taip kaip plaukti išmokstame plaukdami. Šiuo atveju svarbiausia nuolat lavintis. Tai tinka ir užuojautai, ir artumui. Laviname užuojautą būdami gailestingi sau ir kitiems, o artumą patiriame tada, kai stengiamės bendrauti ir užmegzti tarpusavio ryšius. Visa tai daryti mes įprantame.
Jei norime gyventi iš visos širdies, mylėti visa širdimi ir žengti į pasaulį jausdami savo visavertiškumą, turime kalbėtis apie mums kliudančius dalykus - ypač gėdą ir baimę.
Gėdą patiriame visi, nes tai - viena primityviausių žmogaus emocijų. Tie, kurie nepatiria gėdos, iš tikrųjų nesugeba įsijausti į kitus ir užmegzti žmogiškų santykių. Mes visi bijome kalbėti apie gėdą. Bet kuo mažiau kalbame apie gėdą, tuo labiau ji užvaldo mūsų gyvenimą. Iš esmės gėda - tai baimė būti nemylimiems. Tai visiška priešingybė atvirumui ir visavertiškumui. Autorė pateikia gėdos apibrėžimą: gėda - labai skausmingas jausmas ar išgyvenimas, kurį patiriame manydami, jog esame menkaverčiai ir todėl neverti meilės ir artumo. Tuomet tikėtina, kad norėdami nusiraminti, palinksime į žalingus įpročius arba pradėsime kaltinti ir gėdinti kitus. Autorė tyrė priklausomybių ir jausmų slopinimo santykį. Jos išvada - kiekvienas yra linkęs slopinti arba švelninti savo jausmus, o priklausomybės atsiranda tada, kai šis polinkis tampa neįveikiamas ir nuolatinis.
Vaikai, dažniau jaučiantys gėdą (aš esu blogas) nei kaltę (aš pasielgiau blogai), labai kenčia nuo menkavertiškumo ir neapykantos sau. Gėdos jausmo pabrėžimas auklėjant vaikus moko, kad jie iš esmės nėra verti meilės. Gėda susijusi su baime. Mes bijome, kad žmonės mūsų nemėgs, sužinoję tiesą apie tai, kas mes esame. Ne kiekvienam lengva išpažinti savo silpnybes, o jeigu mes dar itin stengiamės, kad išoriškai viskas atrodytų „kuo puikiausiai“... Štai kodėl gėda mėgsta perfekcionistus. Net jei gėdos ir nejaučiame, ji gali mus kaustyti - tam, kad užsisklęstume savyje, pakanka bijoti būti palaikytiems menkaverčiais.
Gėda praranda savo galią, kai ją atskleidžiame. Mes turime kam nors išsakyti savo istoriją, kad atsikratytume gėdos. O tam, kad išsakytume savo istoriją, turime išsiugdyti atsparumą gėdai.
Gėdą psichologai apibūdina kaip sielos pelkyną. Brene Brown nesiūlo bristi į raistą ir statytis ten palapinę. Tačiau, šis „pelkynas“ - tai vieta, kurią visgi reikia perbristi. Turime suvokti, kad stovėti ant kranto ir drebėti dėl to, kas nutiks, jei atvirai papasakosime apie savo baimes, yra daug skausmingiau nei čiupti patikimo draugo ranką ir pereiti pelkę. Nuolatinės pastangos išsilaikyti ant kojų jaučiant po savimi liulančią žemę ir ilgesingai žvelgiant į kitą pelkės kraštą, kur mūsų laukia visavertiškumas, yra daug sunkesnis darbas nei klampojimas per raistą. Pripažinti savo gyvenimo klaidas gali būti sunku, bet toli gražu ne taip nepakeliama, kaip visą gyvenimą nuo jų bėgti. Pripažinti, kad esame pažeidžiami, rizikinga, bet ne taip pavojinga, nei atsisakyti meilės, artumo ir džiaugsmo - dalykų, kurie mus daro itin pažeidžiamus. Tik išdrįsę tirti tamsą, atrasime begalinę šviesos galią.
Jei visi žmonės išgyvena gėdą, gera naujiena yra ta, kad galima išsiugdyti atsparumą jai. Atsparumas gėdai - gebėjimas ją atpažinti, konstruktyviai ją iškęsti neatsisakant savo savivertės ir autentiškumo ir galiausiai - pasiremiant šia patirtimi išsiugdyti daugiau drąsos, užuojautos ir artumo. Kuo mažiau kalbėsime apie gėdą, tuo labiau ją jausime. Kad gėda taptų nevaldoma, reikia tylėjimo, slaptumo ir kritikos. Jeigu mūsų gyvenime nutinka kas nors gėdinga, ir mes šį nutikimą užrakiname savo širdyje, gėda ima augti ir pūliuoti. Mums reikia pasidalinti savo išgyvenimais. Gėdą pagimdo santykiai tarp žmonių, ją išgydo taip pat santykiai tarp žmonių. Gėda praranda savo galią, kai ją atskleidžiame. Gėdai atsparūs žmonės mąsto kritiškai. Jie supranta, kad būti netobulais nereiškia būti menkaverčiais.
Atsparumas gėdai tapatus vis gilėjančiam supratimui. Mes ne tik privalome pripažinti savo klaidas nenustodami savęs mylėti, bet ir turime suvokti, kur klydome iš tikrųjų.
Norint sustiprinti savo atsparumą gėdai ir nuoširdumą, autorė pataria užduoti sau klausimus: kuo tampame, kai gėda įspraudžia mus į kampą, kaip nuo jos ginamės, su kuo pasikalbame stengdamiesi nugalėti norą slėptis ir atsitraukti ir pan.
Jei siekiame meile, artumu ir nuoširdumu pagrįstų santykių, turime visada pradėti nuo to paties: aš esu visavertis.
O paversdami savo pažeidžiamumą dėkingumu, nugalėsime savo baimes. Džiaugsmas yra tai, kas mus apima, kai leidžiame sau pripažinti, kaip viskas yra gerai, kaip visko mums pakanka. Nes pakankamumas nėra kiekis ar suma. Tai potyris, mūsų sukuriamas kontekstas, pareiškimas sau ir žinojimas, kad visko turime pakankamai ir patys esame priimtini. Pakankamumas slypi kiekviename iš mūsų, ir mes galime jį iššaukti.
Knygą galite įsigyti krikščioniškajame internetiniame knygyne.
Dar vieną atsiliepimą apie šią knygą skaitykite čia.