Šis Džonatano Edvardso veikalas („A Treatise Concerning Religious Affections“) - tai traktatas apie religinius išgyvenimus. Jeigu kas ir turi teisę autoritetingai apie juos rašyti, Dž. Edvardsas tikrai yra toks žmogus. Dž. Edvardsas - XVIII a. gyvenęs JAV pastorius, teologas, misionierius, labai vertinamas JAV, bet kol kas mažai žinomas pas mus. Kai kurie esame girdėję jo pamokslą „Vargšai nusidėjėliai rūstaus Dievo rankose“ („Sinners in the Hands of an Angry God“, anglų kalba jį galima skaityti čia). Kai šį pamokslą Dž. Edvardsas pirmą kartą pasakė savo vietinėje bažnyčioje, daug kas žiovavo, tačiau kai lygiai tą patį pakartojo nuvykęs į kitą miestelį - prasidėjo prabudimas. Įtikėjo daugybė žmonių. Pirmasis prabudimas truko kelerius metus, vėliau jis nuslūgo, tuomet prasidėjo antrasis prabudimas, taip pat trukęs porą metų (šis laikotarpis vadinamas Didžiuoju prabudimu, jis tęsėsi maždaug 1730-1755 m.). Tų prabudimų esmė buvo ne tik tai, kad įtikėjo labai daug žmonių, bet ir tai, kad žmonės patirdavo labai stiprius išgyvenimus - jų metu vyko viskas, kas tik yra įvykę kurioje nors charizinėje bažnyčioje. Vis dėlto Dž. Edvardsas taip pat pamatė, kad nors daug žmonių, nors ir patirdavo stiprius išgyvenimus, nemažai jų atkrisdavo, puldavo į nuodėmę ir negyvendavo su Dievu. Tai vertė Dž. Edvardsą ieškoti atsakymų ir daryti išvadas.
Nuo pat savo atsivertimo Dž. Edvardsas sprendė klausimą, kaip nusakyti, ar krikščionio išpažįstamas tikėjimas ir Dievo Dvasios prisilietimas iš tikrųjų yra realūs ir gelbstintys. Daugiau kaip dešimtmetį (1730-1740 m. prabudimo metais) Edvardsas tyrinėjo prabudimo vaisius. Savo pastebėjimus ir išvadas jis aprašė laiškuose, aptarė keliuose pamoksluose ir galiausiai viską apibendrinęs pateikė Traktate apie tikėjimo išgyvenimu (1746 m.). Taigi kviečiu susipažinti su jo mintimis. Toliau rasite mano sutrumpintą ir prieš kelerius metus pamoksle aptartą santrauką. Bet geriau paskaitykite patys visą traktatą, jei įdomu, ir susidarykite savo nuomonę.
****
Dž. Edvardsas pirmiausia nagrinėja ne „ženklus“, kurie nei patvirtina, nei paneigia Dvasios veikimą. Išgyvenimai dar nėra gelbstintys, nepaisant to, kad jie: 1) yra stiprūs; 2) daro poveikį kūnui; 3) sukelia karštas ir dideles diskusijas tikėjimo klausimais; 4) yra sukeliami ne pačių žmonių; 5) pasireiškia palydimi Šventojo Rašto vietų, atsiveriančių prote; 6) atrodo priimtini ir patrauklūs; 7) verčia žmogų praleisti daug laiko užsiimant tikėjimo praktika; 8) žmonės, turintys daug ir įvairių religinių išgyvenimų, vien dėl to nėra gabūs nustatyti, ar tai gelbstintys išgyvenimai; 9) išgyvenimų „gerumo“ nenulemia tai, jog asmuo yra įsitikinęs jų dieviškumu ir savo gera būsena, arba tuo, kad tikrai dievoti žmonės gerai įvertina tuos išgyvenimus; 10) to nenulemia netgi tiesioginis Dievo kreipimasis į žmogų (nes Raštuose Dievas kreipėsi ir į pasmerktąjį). Nors šie ženklai yra neįprasti, jis laiko juos potencialiai gerais krikščionio gyvenime.
Paskiausiai Dž. Edvardsas aptaria tikrų dvasinių ir gelbstinčių išgyvenimų bruožus, kurių visi rodo į Dievo šlovę. Tikri dvasiniai ir gelbstintys išgyvenimai: 1) kyla iš dvasinio, antgamtinio ir dieviško poveikio žmogaus širdžiai; 2) yra patys iš savęs nuostabūs; 3) kyla iš meilės dėl jų grožio ir kilnumo; 4) kyla iš apšviesto proto, kuris tampa gabus suprasti dieviškus dalykus; 5) ateina su tvirtu įsitikinimu dieviškų dalykų realumu ir tikrumu; 6) ateina su pažeminimu, kuris kyla iš to, jog krikščionis suvokia savo netobulumą, niekingumą ir blogumą, kas pasireiškia atitinkamomis širdies nuostatomis; 7) pakeičia žmogaus prigimtį; 8) skatina Kristaus nuostatų, tokių kaip meilės, nuolankumo, romumo ir atlaidumo ryškėjimą; 9) minkština širdį ir daro ją švelnią; 10) kuo jie didesni, tuo didesnis dvasinis alkis ir sielos ilgesys dvasiniams siekiniams, priešingai klaidingiems išgyvenimams, kurie atranda pasitenkinimą patys savyje; 11) tikri ir šventi išgyvenimai pasireiškia krikščioniškojo gyvenimo vaisiais.
„Pats svarbiausias išlietos malonės ženklų ženklas, užantspauduojantis ir karūnuojantis visus kitus, yra praktiniai krikščionio darbai. Pagal juos turi būti teisiamas krikščionio dievotumo nuoširdumas. Dievotumas širdyje turi tiesioginį ryšį su praktika, kaip šaltinis su srove, kaip šviesos spinduliai su saule, kaip gyvenimas su kvėpavimu.“ Nors Dž. Edvardsas neneigė emocijų svarbos, tačiau nematė tikėjimo išgyvenimų ir praktinio gyvenimo atskirai. Žmogus gali nuolat kalbėti, klausyti, giedoti ir melstis, tačiau tai dar nereiškia atsinaujinimo, kol nėra sujungta su meilės ir gailestingumo darbais. Šie darbai - tai paklusnumas Kristaus žodžiui, visų Jo įsakymų nuoširdus ir nuolankus vykdymas. „Mūsų tikėjimo gyvumas turi pasireikšti daugiau tarnavimu Dievui ir savo kartai, negu gyvomis ir nekukliomis kalbomis“. „Tikėjimas, kylantis vien iš paviršutiniškų įspūdžių, yra pasmerktas užgesti, kai jį išbandys sunkumai.“
Tai padėjo Džonatanui Edvardsui apibrėžti prabudimą: Žodis yra būtinas prabudimui kilti, bet Dvasia atlieka darbą ir „pučia, kur Ji nori“. Dvasios veikimas gali būti matomas tik ilgalaikiuose pasikeitimuose, kai žmonės tampa nuolankūs, ištikimi, maldingi ir šventi, bažnyčios tampa uolios garbinime ir alkanos Dievo žodžiui. Kita vertus, rėkimai, apalpimai ir kiti panašūs reiškiniai dar neliudija Šventosios Dvasios buvimo, bet ir netrukdo Jai.