Kalbėdamas apie savo sūnaus Saliamono karūnavimą sako kalbą Dovydas pradėjo tokiais žodžiais: Kaip gyvas Viešpats, kuris išvadavo mane iš visokių bėdų... (1 Karalių 1, 29)
Kai perskaičiau šią vietą, iš pradžių nelabai ir supratau, ką jis turėjo minty. Nelabai ir gilinausi, tačiau vėliau Viešpats priminė man šią eilutę. Susimąsčiau, kodėl Dovydas taip pasakė?
Nereikia net ir labai giliai studijuoti Rašto istorijų, kad pamatytum, jog šis žmogus savo gyvenime patyrė daug dalykų: šeimoje jis buvo mažiausias, šalies karalius jo nekentė, o draugai ir net jo sūnus, kurį jis taip mylėjo, norėjo jį nužudyti. O ką dar kalbėti apie Dovydo priešus!
Ką darė Dovydas šiose situacijose? Raštas sako, kad jis "sustiprino save Viešpatyje" (1 Samuelio 30:6). Kas yra mano gelbėtojas ir mano paguoda sunkioje situacijoje? Kuo aš save sustiprinu?
Kai linksma ir nuotaika gera, labai lengva tikėti ir sakyti, kad Dievas yra gyvas. Bet kai liūdna, kai sunku, kai nusivili, kas tave guodžia?
Apaštalas Paulius sako, kad kokia paguoda jis buvo paguostas, tokia paguoda jis galėjo paguosti Korinto tikinčiuosius (2 Korintiečiams 1:4). Kai Viešpats mane paguodžia ir pripildo meile, legva mylėti ir guosti kitus. Tada nebereikia veidmainiškai "pompuoti" savo brolio "tikėk, Dievas tave išves" kalbomis, kai pats esi tiesiog labai nusivylęs. Iš tiesų, jeigu tu negauni paguodos ir meilės iš Viešpaties, tai iš esmės neturi, ką ir duoti...
Juozas Dovydovičius
http://www.lithuanianchurch.org/blogai/juozulis/