Ezekijas panaikino aukštumas, sudaužė atvaizdus, iškirto giraites, į gabalus sudaužė varinę gyvatę, kurią padarė Mozė. Ezekijas pasitikėjo Viešpačiu, Izraelio Dievu. Tokio karaliaus Jude nebuvo nei iki jo, nei po jo. Jis glaudėsi prie Viešpaties ir nepaliovė sekti Jį bei vykdė įsakymus, kuriuos Viešpats davė Mozei. Viešpats buvo su juo, ir visur, kur jis ėjo, jam sekėsi. (II Kar 18, 5-7)
Karalius (Jozijas) atsistojo prie kolonos ir pakartojo sandorą Viešpaties akivaizdoje: sekti Viešpatį ir laikytis Jo įsakymų, įspėjimų ir nuostatų visa širdimi ir visa siela... Jozijas pašalino mirusiųjų dvasių iššaukėjus, žynius, atvaizdus, stabus ir visas baisenybes, kurias surado Judo žemėje ir Jeruzalėje, kad įvykdytų įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią vyriausiasis kunigas Hilkijas rado Viešpaties namuose. Nebuvo iki jo tokio karaliaus, kuris būtų atsigręžęs į Viešpatį visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis pagal visą Mozės įstatymą, ir po jo nebuvo tokio. Tačiau Viešpats neatsisakė savo didelės rūstybės... (II Kar 23, 3-25)
Ezekijas ir Jozijas valdė neilgai likus iki Judo karalystės žlugimo, o juos vieną nuo kito skyrė dvi kartos (Ezekijas valdė 727-698 m. pr. Kr., o Jozijas - 639-608 m. pr. Kr.). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šių karalių istorijos, darbai ir nuostatos labai panašios.
• Abu jie tapo karaliais - taigi, ėmė tarnauti Viešpačiui ir Jo tautai - labai jauni (Ezekijas 25 m., Jozijas - vos 8 m.).
• Jų tėvai nebuvo ištikimi Dievui (Ezekijo tėvas - Ahazas; Jozijo senelis -Manasas, o tėvas - Amonas patys buvo stabmeldžiai ir į stabmeldystę vedė visą tautą) bet nei Ezekijas, nei Jozijas nesekė tėvų pėdomis.
• Jie tarnavo panašioje situacijoje - į stabmeldystę kritusioje tautoje, kuri pažino Viešpatį, bet Jo negarbino, turėjo Įstatymą, bet jo nesilaikė, žinojo savo tautos išrinkimą ir didžius Dievo darbus, bet juos paniekino.
• Abu šie karaliai darė panašius darbus dėl Viešpaties: atkūrė garbinimą šventykloje (2 Krn 29, 1-36; 2 Krn 34, 1-33), klausė pranašų, gręžėsi į Žodį, atsiminė Dievo darbus tautoje (grąžino Paschą), naikino stabus ir stabmeldystę.
• Jų vaikai nepasuko jų keliais, ir jų tarnystė baigėsi su jų karta - Ezekijo sūnus Manasas buvo itin uolus stabų garbintojas, o Jozijas tapo paskutiniu Judėjos karaliumi prieš tremtį.
Ko moko šios eilutės?
Įmanoma turėti Dievo turtus - Jo žodį ir Jo buvimą, bet leisti jiems dulkėti. Įmanoma juos iškeisti į dievotumo simbolius, praeities relikvijas (varinę Mozės gyvatę), ar net atvirai kreiptis į žynius ar lenktis stabams.
Nėra tokios tamsos, kurioje Viešpats nepajėgtų įžiebti savo žiburio - nuolankios tarno širdies. Nėra tokios nuo Dievo nusigręžusios šeimos, iš kurios Dievas negalėtų pašaukti savo tarno. Tačiau kartkartėmis - o istorija liudija, kad tai greičiau taisyklė nei išimtis - žiburys dega tik vienoje kartoje. Sudaužyti stabai netrunka atgyti, o blogis žmonių širdyse gajesnis nei ištikimybė.
Viešpats yra gailestingas ir kantrus, bet kantrybė ir gailestingumas nepanaikina teisingos rūstybės. Artėja Babilono vergija, kai šventykla bus sugriauta, Pažado žemė - užimta, tauta - išsklaidyta, o karalystė ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Visgi šie sukrėtimai pasitarnaus tam, ko nepasiekė Ezekijo ir Jozijo reformos. Izraelis taps Knygos tauta.
Nepaisant likimo ir darbų panašumo, apie kiekvieną šių karalių kalbama kaip apie išskirtinį ir vienintelį: nei iki jo, nei po jo nebuvo tokio.
Ezekijas pasitikėjo Viešpačiu ir visa širdimi prie Jo glaudėsi. Jozijas gręžėsi į Viešpatį visa širdimi pagal visą Mozės įstatymą. Nors jie darė panašius darbus, Jozijo darbų sąrašas Rašte kur kas ilgesnis, o atgaila ir permainos supurtė Judą kur kas labiau. Atrodytų, tarsi Ezekijas buvo menkesnis, ne toks uolus ar ne taip išsilavinęs. Visgi, Raštas ne tik neiškelia nė vieno aukščiau kito.
Ką tai kalba mums?
Vienas jų buvo širdies karalius, o kitas - Žodžio karalius. O gal tiksliau būtų sakyti - tarnas pagal širdį ir tarnas pagal Žodį, uolusis dėl Viešpaties slaptoje ir uolusis viešumoje... Ir jie lygiai vertingi Dievo akyse.
Žvelgdami į Ezekiją regime, kad Viešpats yra su tais, kurių širdys sudužusios, dvasia nusižeminusi, kurie ieško Jo tiesoje. Tai neliks Jo nepastebėta ar paniekinta. Kita vertus, tokia širdis nepakęs abejingumo Viešpačiui ir stabmeldystės. Kiekviena prie Viešpaties besiglaudžianti širdis labai brangi jo akivaizdoje, net jei įstatymo darbų ne tiek daug. Po ilgų šimtmečių taip mokys ir Jėzus...
Skaitydami apie Joziją, matome, kad Žodis, atgaila ir darbai seka vienas kitą: Žodis veda į atgailą, kuri gimdo darbus. Dievo jėgos paliesta širdis neužsisklendžia savyje, Jo jėga uždega aplink esančius, supurto visą tautą ir veda iš tamsos. Bet net tai negali pakeisti į nuodėmę ir stabmeldystę linkusios prigimties - tam reikalingas Atpirkimas...
------------
Viešpatie, te mūsų sielos tarsi Ezekijas glaudžiasi prie Tavęs ir tetarnauja Tau taip uoliai kaip Jozijas... Teatsiranda mumyse vietos abiem šioms tarnystėms.
Dalia Janušaitienė
Iliustracijoje: Julius Schnorr von Carolsfeld „Karalius Jozijas“, XIX a.