Dievui nėra negalimų dalykų, - sakoma Šventajame Rašte. Tenka tai pripažinti ir eiti pas Jėzų tos cementą išskaldančios jėgos ir išvalančios malonės... Lengva nebus.
Bet ar ne išdidumas trukdo man paklusti Dievui, Jo įsakymams? Ar ne išdidumas trukdo mylėti savo artimą kaip save patį? O kitą laikyti aukštesniu už save? Arba atleisti? Arba, tiesiog atsiprašyti? Arba, tiesiog gyventi su Dievu KASDIEN, o ne kartkartėmis?<...>
Tas klastūnas išdidumas dar toks širdyje neišsemtas ir gerai neapšviestas, negavęs tikro, gero bizūno... Rangos kaip žaltys giliai viduje, toks nepagaunamas ir slidus. Jei įkąs, gali ir numirti. Nuodai jo tikrai mirtini. Antai Liuciferiui kaip nutiko - pasididžiavo, kad jis pats pačiausias, ir krito krito krito krito...
Pagavus tą žaltį už uodegos nudžiungu: „Ahaaa, įkliuvai, galas tau!.. Ir staiga matau, kad paties „žalčio“ nebėra, rankoj teliko „driežo uodega“.
Jėzau, padėk!
A.U.