Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24).
Kadaise su draugais ir bendražygiais bažnyčioje juokaudavom, jog yra tokių grūdų, kurie lyg ir krenta į žemę, matai jų skrydį žemyn - jie kalba apie uolumą dėl Dievo, rodos, tikrai yra nuostabūs įrankiai Jo rankose, pasiruošę vos ne mirti dėl Jėzaus...
Bet geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad žemė taip ir liko tuščia. Mat grūdas kažkur nuskrido.
Būna, kad ir mums, grūdeliams Jo rankose, išauga tokie sparnai, kai mes nė už ką nenorime kristi žemėn. O kristi reikia.
- Ką??? - rėkia grūdas, pažvelgęs žemyn, - jūs norite, kad krisčiau į šitą juodą žemę ir dar ten numirčiau???
- Tai mes sakome, kad tai ne mes, o... Dievo žodis sako, - lemena aplinkiniai, romut romutėliai grūdai, besigrūdantys žemės gelmėse tarp akmenukų, sliekų ir žolių šaknų.
- Tai Dievo žooodis, Dievo žooodis, - burba skraiduolis. - Aš esu ypatingas grūdas. Man nevalia taip kristi žemėn. Aš skraidysiu, o jūs mirkite ten sau vieni, kurmiai nelaimingi, - savimi ir išradimu (sparnais) patenkintas grūdas nusikvatoja ir skrenda... paskraidyti po žydrą padangę. Vėjelis pučia, tiesiog vienas malonumas...
Po kiek laiko mirę grūdai davė gausų derlių, o šviesaus atminimo grūdą skraiduolį pasigavo pro šalį skrendanti varna. Tiesa, buvo ir tokių, kurie prigludo prie žemės tik apmirę, ir galvojo, gal kaip nors praslįs... bet ir juos sulesė paukščiai arba... jie tiesiog sudžiūvo (tai tokia nelaiminga mirtis, kai nieko nepalieki nei sau, nei kitiems).
Taip ir baigtųsi istorija, bet... kol gyvename šioje žemėje, mes esame tie, kurie turime numirti, ir taip jau nutinka, jog tam tikromis aplinkybėmis kiekvienas mirštame savaip. Mirštame sau, kad prisikeltume ir gyventume Dievui.
A. Umbrasienė
Iliustracija: Bonnie Whitney "Sėjėjas"