Jei jūs neatiduosite Jam savo širdies, tai niekuo nesugebėsite Jam patikti. Galima atiduoti Dievui viską, kas tik šaus į galvą, bet visa, kas daroma neatidavus širdies, Jam pasibjaurėtina.Malda be širdies bergždžia, giedojimas be širdies - oro gūsių kėlimas! Geri darbai, pamokslavimas, tarnystė neatidavus širdies - Aukščiausiojo įžeidimas. Neįmanoma tarnauti Dievui, neatidavus Jam širdies. Privalote pradėti nuo to. Ir tuomet tegu jūsų rankos ir piniginė atiduoda, ką gali, tegu jūsų liežuvis ir galva atiduoda visa, kam esate gabūs, tačiau pirmiausia privalu atiduoti savo širdį, tai yra - patys save, savo meilę ir palankumą. Atiduokite Jam savo širdį arba neatiduokite nieko.
<...> Jūsų širdis turi liepsnoti. Savo tikslų širdis turi siekti atkakliai - „iki širdies smūgio“. Pažiūrėkite, kaip verkia vaikas! Aš nemėgstu vaikiškų rėkavimų, vis gi turiu pastebėti, kad vaikas, norėdamas gauti kokį nors žaislą, verkia ir tikslingai siekia trokštamo visa savo esybe: nuo kojų pirštų galiukų iki paskutinio plauko ant galvos. Tokie turėtų būti ir pamokslai, ir malda, ir pats gyvenimas. Šventa ir uoli tarnystė turi apimti žmogų visiškai, kol neapims visos mūsų širdies ir iki galo. Kiekvieną kartą, kai jaučiame, kad pamokslauti darosi sunku, dėstyti sekmadieninėje mokykloje po šešių darbo dienų vargina, o kt. tarnystė - tiesiog siaubinga, reikia suprasti, kad nieko gero nenuveiksime. Dėkite visą širdį į savo tarnystę, ir tuomet bet koks darbas jums teiks džiaugsmo. Kito kelio nėra.
Č. Sperdžen, ištrauka iš pamokslo „Dievui pašvęsta širdis“