Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes - nevystantį.Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas. (1 Kor 9, 25- 27)
Apaštalas tikinčiuosius prilygina sportininkams. Ne tiems, kurie nežino, kodėl sportuoja, o sąmoningiems, tai yra trokštantiems gauti apdovanojimą. Tokie sportininkai tikslingai siekia rezultatų. O mes? Ar siekiame nevystančio vainiko? Ar suvokiame, kad kiekviena mūsų diena nutolina arba priartina mus prie to nevystančio vainiko, kuriuo Viešpats trokšta mums apdovanoti? Deja, jei nustojame tramdyti savo kūną ir patys esame jam klusnūs, o ne jį verčiame mums paklusti, pralaimime. Tampame atmestini. Taip gali nutikti ne tik su pamokslininku, bet kiekvienu krikščioniu, pašauktu dalytis Dievo žodžiu su pasauliu.
Melskime Viešpaties, kad netaptume atmestini dėl savo kūniškų nuodėmių. Tramdykime savo kūną. Prisiminkime pasninką. Apmąstykime, kur mums reikia keistis. Prašykime Viešpaties atgailos dvasios. Kiekvienas, kuris prašo, gauna...
A. U.