Pasakyk <...>, kur tu ganai, kur tavo banda pietų metu ilsisi? (Giesmių giesmė 1, 7)
Šie žodžiai kalba apie tai, kaip tikintysis trokšta Jėzaus, kaip ilgisi bendrystės su Juo. Kur ganai savo avis? Savo namuose? Eisiu ten, jei Tave ten rasiu. Asmeninėje maldoje? Tuomet melsiuosi be paliovos. Žodyje? Tada atidžiai jį skaitysiu. Tavo įsakymuose? Tuomet laikysiuosi jų iš visos širdies. Pasakyk man, kur Tu ganai savo bandą kaip ganytojas, kad galėčiau būti tarp Tavųjų avių, nes niekas be Tavęs negali patenkinti mano reikmių. Negera man būti toli nuo Tavęs. Mano siela trokšta ir alksta gaivinančio Tavo artumo. „Kur Tavo banda pietų metu ilsisi?“ Ar auštant rytui, ar vidudieny aš rasiu atilsį tik būdamas su Tavimi ir Tavo numylėta kaimene. Mano sielos poilsis - tai malonė, randama tik Tavyje. Kur tos uolos šešėlis? Kodėl aš negaliu jos prieglobstyje pailsėti? „Kodėl aš turėčiau klaidžioti prie Tavo draugų bandų?“ Tu turi draugų, kodėl aš negaliu būti vienas iš jų? Šėtonas sako, kad aš nevertas. Aš visada buvau nevertas, bet Tu mane pamilai, ir todėl mano nevertumas negali būti kliūtis bendrauti su Tavimi. Tiesa, kad mano tikėjimas silpnas, ir esu linkęs kristi, bet dėl savo silpnumo ir turiu būti ten, kur Tu ganai savo avis, kad būčiau sustiprintas, ir saugus prie tyliųjų vandenų. Kodėl turėčiau nusisukti? Tam nėra jokios priežasties, bet yra tūkstantis priežasčių, kad nenusisukčiau, nes Jėzus šaukia mane pas save. Jei Jis trumpam pasislepia, tai tam, kad labai vertinčiau Jo buvimą. Esu nuliūdęs ir suvargęs, kai Jis toli. Jis nuves mane į saugų prieglobstį, kur Jo banda apsaugota nuo kaitrios saulės.
Č. H. Sperdženas "Rytas-vakaras"