Žymus stačiatikių dvasininkas Antonijus iš Surožo kartą pamaldų metu pasielgė neįprastai. Atsistojęs pamokslauti jis pasakė: „Vakar vakare į pamaldas atėjo moteris su vaiku.
Ji mūvėjo kelnes ir buvo be skarelės (stačiatikių bažnyčiose tai nepriimtina - vert. past.). Kažkas iš jūsų padarėte jai pastabą. Ji išėjo. Nežinau, kas būtent davė jai pastabą, bet aš primygtinai sakau šiam žmogui iki savo gyvenimo galo melstis už šią moterį bei jos vaiką, kad Viešpats juos išgelbėtų. Nes dėl jūsų ji gali daugiau niekada neateiti į šventyklą.“ Po šios pastabos dvasininkas apsisuko ir išėjo. Tai buvo visas pamokslas.
--
Vienas verslininkas į pamaldas atvažiuodavo dideliu džipu. Dauguma žinojo, kad jis nedorai uždirba pinigus, o savo automobilį naudoja tam, kad taranuotų jam nelegalaus mokesčio nesumokančius prekybininkus turguje. Bet tas žmogus kartas nuo karto atvažiuodavo į bažnyčią, kurį laiką pagyvendavo ir vienuolyne, o tada ir vėl gyveno kaip gyvenęs. Pamaldieji gūžčiojo pečiais, kai kas gal ir piktinosi. Tačiau ši istorija baigėsi tuo, kad šis žmogus savo turtą išdalino vargšams ir visam laikui išėjo į vienuolyną, kad pasišvęstų Dievui.
Parengta pagal užsienio spaudą.